45-eri Nijolės Kaminskienės lyderystės metai

Tiksliau, 45 metai 2 mėnesiai ir 9 dienos – tiek savo gyvenimo buvo paskyrusi Klaipėdos regiono kurčiųjų bendruomenei Nijolė KAMINSKIENĖ interviu „Akiračiui“ dieną (birželio 9-oji). Šiemet Klaipėdos teritorinės valdybos pirmininkė apsisprendė daugiau nesiekti vadovaujamų pareigų. Beveik pusę šimto metų trukusi p. Nijolės lyderystė  ir intriguoja, ir kelia pagarbą, todėl paprašėme pašnekovės leistis į kelionę laiku atgal, per jos darbo ir kūrybos dešimtmečius.

KNYGOS. „Užaugau teturėdama vieną lėlę, visi kiti mano žaislai nuo trejų metų buvo knygos“, – sako pašnekovė. Ir graudindamasi siunčia padėką į aukštybes savo motinai lietuvei ir tėčiui vokiečiui už vaikystėje įskiepytą meilę knygoms ir jų pagalba suformuotą asmenybę.

LIGA. Šeimos vienturtė iki 7 metų augo linksma ir guvi mergaitė. O paskui susirgo. Gydytoja nenustatė ligos, netinkamai gydė ir vaikas pusei metų atsidūrė ligoninėje. Ten jai, kovodami už gyvybę (po plaučių uždegimo išsivystė pleuritas), daktarai gausiai skyrė antibiotikų. Vaistai pažeidė klausos nervą, mergaitė visiškai neteko klausos. Jei ne gydytojų stebuklingu būdu iš Vakarų gauta kažin kokia tabletė, kažin ar būtų iš viso iš ligos patalo pakilusi.

MOKSLO METAI. Dėl savo gabumų ir žinių net ir visai apkurtusi mergaitė pelnė galimybę mokytis Kauno neprigirdinčiųjų mokykloje. Atliko žinių patikrą ir įrodė, kad verta būti perkelta į antrą klasę. Pamokose tuomet buvo mokoma lietuvių kalba, už gestų vartojimą vaikus bausdavo. Nijolei gauti per nagus bent iš pradžių negrėsė, gestų ji nemokėjo. Tačiau per pertraukas vaikai slapčiomis tarpusavyje kalbėjosi gestais, pritrūkę esamų, kūrė savus. Klaipėdietei prireikė laiko suprasti, apie ką kalbasi bendraamžiai, tad iš pradžių laikėsi atokiai, buvo mažumėlę vieniša. Vėliau viskas pasikeitė, pritapo, išryškėjo jos lyderės savybės. Šiandien moteris dėl to, kad mokytojai taip lenkė prie lietuvių kalbos, jokių priekaištų neturi,  priešingai, jaučiasi labai dėkinga.

PIRMOJI DARBOVIETĖ. Kaune mergaitė praleido 12 metų, bet visada svajojo grįžti į Klaipėdą. Baigusi mokslus, taip ir padarė. Nuo darbo tuomečiame Klaipėdos buitinio aptarnavimo kombinate jo vadovai atkalbėjo, motyvuodami, kad su įnoringais klientais kurčiai mergaitei bus sunku susikalbėti. O štai AB „Šatrijos“ filiale darbo vieta atsirado, bet irgi su išlyga. Gerą kurčio jaunimo vardą čia buvo spėjusi suteršti mergina, kuriai esą ne darbas rūpėjo, o kavalieriai, kurie pas ją į įmonės teritoriją lipo net per langus. Bandomajam laikotarpiui priimta Nijolė netrukus paneigė neigiamas nuostatas. Po pusės metų darbo pelnė aktyviausios ir geriausios jaunosios darbuotojos apdovanojimą.

VISUOMENINĖ VEIKLA. Ten dirbo ir neprigirdinti moteris a. a. Biruta Šiparienė. Ji paskatino lankytis kurčiųjų susirinkimuose. Juos rengė tuometė Šiaulių tarprajoninių kultūros namų direktorė Genė Adomaitienė, mat Klaipėdos regionas priklausė Šiaulių TV. Ir pačios moterys kaip deputatės ne kartą vyko į Šiaulius. Taip mergina įsitraukė į visuomeninį gyvenimą. Iš Vilniaus į Klaipėdą periodiškai atvykdavo LKD pirmininko pavaduotojas Henrikas Juchnevičius, faktinis šalies kurčiųjų bendruomenės vadovas (sovietiniais metais LKD vadovavo komunistų partijos paskirtas žmogus, dažniausiai visai svetimas kurtiesiems – aut. pastaba). Labiausiai merginą stebino, kad Klaipėdos mieste gyvena daug kurčiųjų. Anksčiau gatvėje ji niekad jų nebuvo sutikusi.

LKD PASIŪLYMAS. 1976 m. pabaigoje ją ir B. Šiparienę iškvietė direktorė. Kiek moterims buvo streso: ką jos padariusios ne taip? O ten jų laukė H. Juchnevičius. Jis atvyko pasiūlyti įkurti atskiras nuo Šiaulių regiono kurčiųjų organizacijas. B. Šiparienei numatė Klaipėdos tarprajoninės valdybos pirmininkės, p. Nijolei pasiūlė tarprajoninių kultūros namų direktorės pareigas.

Abi moterys jautėsi sutrikusios. P. Nijolė tikino, jog jau buvo visiškai prisitaikiusi prie nelengvo darbo įmonėje. („Mokėjau siūti, linksmai gyvenau, pokyčių nenorėjau.“). Be to, jų šeimoje ir to meto visuomenėje nebuvo priimta lakstyti iš darbo į darbą, kas dabar nebūtų jokia keistybė. Todėl jos išsiderėjo laiko apmąstyti pasiūlymą ir išgavo pažadą, kad į naujas pareigas eis perkėlimo tvarka, kad panorėjusios galėtų grįžti į ankstesnę darbovietę.  

PRIE KLAIPĖDOS KULTŪROS LOPŠIO. Įkurdino LKD abi vadoves viename Šermukšnių g. 25 kabinete, pastate, kur ir dabar randasi uostamiesčio kurčiųjų klubas. Kitas kabinetas buvo skirtas specialistams: buhalterei, kasininkei, vertėjams, instruktorei. Jų kabinete stovėjo krosnis, ja ir šildė patalpas. Likusioje namo dalyje dar ilgokai gyveno miestiečiai.

Darbo keitimą p. Nijolė prilygino tam tikrai avantiūrai, nes iš pradžių labai trūko lyderystės išmanymo. Bet LKD darbo pasiūlymas ir intrigavo. Šokti, vaidinti ir dalyvauti varžybose aktyviai merginai labai patiko. Dabar šias veiklas organizuoti ji galėjo dar ir pagal savo išmanymą.

H. Juchnevičius nepaliko moterų likimo valiai. Ir toliau lankė, konsultavo. P. Nijolei atvežė spausdinimo mašinėlę, kurią moteris išsaugojo iki šių dienų. Mūsų herojė tuomet prisipirko raštvedybos knygų, mokėsi teisingai surašyti dokumentus. Moterys buvo atsakingos ne tik už Klaipėdos miestą ir rajoną, jų kompetencijai buvo priskirti Skuodas, Tauragė, Kretinga, Plungė, Šilalė, Palanga. „Kur reikėjo pagalbos, ten ir važiuodavome“, – sakė pašnekovė.

VARŽYTUVĖS. „Tuo metu visoje šalyje vyko socialistinis lenktyniavimas. Kadangi Vilniaus ir Kauno kurčiųjų bendruomenės buvo didelės ir stiprios, jos varžėsi tarpusavyje. O Panevėžys, Šiauliai ir Klaipėda – savo atskiroje grupėje. Buvo vertinama, kas daugiau surengė susitikimų, paskaitų, varžybų, išvykų, ekskursijų ir pasirodymų. Gal dabartinei kartai, – svarstė pašnekovė, – atrodys keista, bet tuomet į socialistinį lenktyniavimą žiūrėjome rimtai. Patirdavome nemenką stresą siekdami pirmos vietos. Antra vieta buvo „nieko ypatingo“, o trečiąją pelniusieji jausdavosi nelaimingi. Už socialistinio lenktyniavimo organizavimą atsakingas buvo LKD darbuotojas a. a. Stasys Linkevičius.“

MENO ŠVENČIŲ PIRMTAKĖS. „Tada taip pat buvo rengiamos LKD meno saviveiklos šventės, tik buvo vadinamos ataskaitiniais vakarais. Dalyvaudavo daug kolektyvų. Ypač jauni žmonės buvo aktyvūs. Vien Klaipėdoje veikė tautinių, ritminių šokių, imituojamųjų dainų kolektyvai. Tik vėliau, laisvoje Lietuvoje, šokėjų gretos ėmė retėti. Na, o geriausiai Klaipėdai sekėsi sporto varžybose, turistiniuose sąskrydžiuose, taip pat neblogai ir meno šventėse“, – komentavo N. Kaminskienė.

SAVIUGDA. „Kol nebuvo pradėti rengti seminarai, mokiausi iš knygų ir pati savęs, – atviravo mūsų herojė. – Kai prisikaupdavo klausimų, į kuriuos atsakymų negalėjo duoti knygos, pasiimdavau vertėją ir eidavome į paštą, kad ten užsisakytume telefono pokalbį su Vilniumi. Jei pamiršdavau ką nors aptarti – šaukštai po pietų. Tuo metu tokios įstaigos, kaip mūsų, laidinių telefonų neturėjo, o mobilieji – gal net mokslininkų fantazijose neegzistavo“, – panardino į to meto darbo sąlygas p. Nijolė.

BENDRYSTĖS PAIEŠKOS. „Iš pradžių mane supo nauji žmonės, vieni kitų nepažinojome, supratimai apie gyvenimą, elgesį visų buvo skirtingi. Reikėjo laiko susistyguoti. Aišku, viską palengvino bendri pomėgiai ir jaunystės nerūpestingumas. Gal nemaloniausias tų laikų prisiminimas – tai būtiniausių prekių stygius, dėl kurio pasimatydavo ir tamsioji žmogaus prigimties pusė. Gauna profsąjunga vieną taloną, pvz., lygintuvui pirkti, ir vyksta dėl jo karas tarp žmonių“, – atsiduso pašnekovė.

POKYČIŲ PRADŽIA. „Kol supratau, ką reikia daryti dėl didesnės bendruomenės sėkmės ir gerovės, kol subrendau priimti ir mylėti visus bendruomenės žmones, prasidėjo pokyčiai. B. Šiparienė grįžo atgal į fabriką užsidirbti didesnę pensiją, TV pirmininke tapo Stefanija Dubinskienė. Jai pradėjus eiti pareigas, netrukus buvo rinkimai. Juos laimėjo Arnestas Karpauskas, kurio kandidatūrą labai palaikė ir LKD“, – viską aiškiai, tarsi tai būtų buvę vakar, prisiminė moteris.

REORGANIZACIJA. 1992 m. regioniniai kurčiųjų kultūros namai ir TV buvo apjungti į vieną organizaciją. P. Nijolė tapo Klaipėdos TV pirmininko pavaduotoja kultūros reikalams. Pasak pašnekovės, ją „žemesnės“ pareigos visiškai tenkino, kad tik nereikėtų rūpintis socialiniais reikalais, kuriems ji manė esanti nesutverta. Tačiau žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

SOCIALINIAI KLAUSIMAI „PASIVIJO“. „Atsitiko taip, kad A. Karpauskas gavo išeiti, – nesileisdama į detales, pasakojimą tęsė N. Kaminskienė. – Mane įkalbėjo būti laikinąja vadove. Nebuvau patenkinta. Labai ėmiau į galvą, kaip padėti žmonėms, kaip pagerinti jų buitį, gyvenimą. O klausimų buvo įvairiausių. Atsimenu, kiek privargau vien bandydama senjorei padėti susitaisyti šaldytuvą. Ji ateidavo ir ateidavo dėl to paties. Teko semtis psichologinių žinių, mokytis bendravimo meno, ugdytis kantrybę. Nemėgau 10 kartų kartoti to paties. Tačiau naujos pareigos privertė išmokti neužsiputoti, kantriai aiškinti, visada įžvelgti ir šviesiąją reikalo pusę.“

Ir ponia Nijolė išmoko, apsiprato esamose pareigose. Štai pavyzdys. Interviu dieną apsilankė bendruomenės narys, kuris 20 savo gyvenimo metų praleido kaip pasakėčios žiogas vasarą. Anksčiau ji turbūt būtų pradėjusi moralizuoti, klausti, kur jis buvo anksčiau, dabar 3 valandas praleido kalbėdamasi vis apie tą patį ir liko rami, pozityvi.

PALYGINIMAI NEVIENAREIKŠMIAI. Dar pašnekovė atkreipia dėmesį, kad anksčiau žmonės nedrąsiai reikšdavo savo nuomonę, dažnai ją pasilaikydavo sau. Dabar sako viską, ką galvoja. Ir gerai tai esą, ir nelabai. Štai neseniai uostamiesčio jaunimas buvo užgavęs senjorus. Senų žmonių gestai primityvoki. Jaunimas neteko kantrybės, esą senjorai – stabdys pereinant prie bendravimo vien gestų kalba. P. Nijolė pyktelėjo: taip negalima. Visiems po saule turi būti vietos ir visų poreikiai verti dėmesio ir pagarbos. Tačiau dabar, anot jos, santykiai normalizavosi. 

Tačiau pokyčiai vis spartesni. Anksčiau kurčiųjų traukos centras buvo vienas – kurčiųjų klubas. Dabar sportininkai, senjorai, jaunimas renkasi kas sau. Anuomet mokėti už narystę reikėjo tik teritorinei valdybai, dabar nario mokestį renka kiekviena organizacija..

Praeityje kurtieji turėjo galimybę bendrauti tik susitikę gyvai. Dabar jaunimas gali mėnesiais nesusitikti, bet bendrauti kasdien. Anksčiau patys kūrė kolektyvines linksmybes, dabar daugiausia naudojasi interneto teikiamomis pramogomis. Per tą naršymą esą tapo apatiški, aptingo. Gerai, kad bent ekskursijos ir sportas dar domina.

SANTVARKOS PRANAŠUMAI. Vis dėlto dabartinio ir ankstesnio gyvenimo negalima nė lyginti, mano N. Kaminskienė. Galimybės faktiškai neribotos: keliauk, veik, pramogauk. O štai ji pati už Sovietų Sąjungos ribų pirmąkart išvyko tik 1981 metų lapkritį, į tuometinę Čekoslovakiją (dabar tai 2 valstybės: Čekija ir Slovakija). O kai 1990 m. su sportininkais nuvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką, tikrai vakarietišką šalį, žado neteko: vien kokį įspūdį padarė miestelio dydžio prekybos centrai, kuriuose dėl pirkinių nebuvo jokių eilių.

LINKĖJIMAI. „Linkiu būti aktyviems, tolerantiškiems ir empatiškiems, gerbti vienam kitą,  matyti grožį ir gėrį, neskirstyti žmonių į jaunus ir senus. Daugiau gėlių, saulėtų dienų ir kad, telefonus atidėję į šalį, susitiktume pabendrauti gyvai“, – atsisveikino linkėjimais N. Kaminskienė.

Teksto aut. Nijolė KRASNIAUSKIENĖ