Kas tai yra kurčiųjų kultūra?

Kažkada kurtumas buvo prilyginamas gyvuliškumui, vėliau kvailumui, šiandieną kurtieji atsisako būti tapatinami vien tik su medicininiu standartu, kitaip tariant – negalia. Tarptautinės kurčiųjų dienos proga jie kasmet susitinka ir nepaisant gestų kalbos vartojimo draudimo panaikinimo dalyvauja demonstracijose, reikalauja gestų kalbos – svarbiausio kurčiųjų kultūros elemento – sklaidos ir pripažinimo. Bet ką iš tiesų mes suprantame apie kurčiųjų kultūrą?

Filosofijoje žodis „kultūra“ apibrėžia tai, kas nepriklauso nuo gamtos, tai reiškia, tai kas įgyta, bet ne įgimta. Sociologijoje „kultūra“ yra apibrėžiama: „tai, kas yra bendra individų grupei ir kaip tai juos vienija“. UNESCO „kultūrą“ apibrėžia: „Plačiąja prasme kultūra šiandieną galėtų būti laikoma kaip išskirtinių savybių – dvasinių ir materialinių, protinių ir emocinių, kurios būdingos visuomenei ar socialinei grupei – visuma. Ji be meno ir literatūros, apima gyvenimo būdą, pamatines žmogiškąsias teises, vertybių sistemą, tradicijas ir tikėjimą“. Tuo mes norime pasakyti, kad kurtieji save laiko ne neįgaliais asmenimis, o išskirtinės kultūrinės bendruomenės, turinčios bendrą savą kalbą, savas vertybes, elgesio taisykles, tradicijas, tapatumą ir savą humorą.

Gestų kalba yra svarbiausias kurčiųjų kultūros elementas. Ji yra pamatinis nepakeičiamas elementas, kadangi ji nuo gimimo materialiazuoja kurčio žmogaus ryšį, bendravimo būdą su kitu kurčiuoju, su pasauliu. Kurčias žmogus (ar girdintysis) turintis kurčius tėvus drąsiai gali sakyti: „gestų kalba yra mano gimtoji kalba, o prancūzų kalba – pirmoji kalba“. Gestų kalba yra vizualinė kalba. Tai „savarankiška“ kalba, kaip „savarankiškos“ yra šnekamosios anglų ar prancūzų kalbos. Gestų kalba, tai kalba, kurioje gestai-ženklai atstoja žodžius. Plaštakų ir rankų judesiai perduoda garsinius šnekamosios kalbos elementus. Akys vietoj ausų priima pranešimus. Gestų kalba turi savą gramatiką ir sintaksę. Ji susideda iš penkių parametrų: pirštų ir rankos pozicijų, judesių, padėties ir veido išraiškos. Ji taip pat apima sintaksę (vieta, veikėjai, veiksmas) ir gramatiką. Kiekviena šalis turi savo gestų kalbą, taigi ji nėra universali.

Gestų kalba turi savo abėcėlę – daktilį arba pirštų abėcėlę. Ji naudojama parodyti raidėms, bet ne žodžiams. Daktiliu skirtingomis rankos pirštų pozicijomis parodoma kiekviena abėcėlės raidė. Tai labai patogu, kai nori parodyti savo vardą ar pavardę, tikrinius daiktavardžius, neturinčius savo gestų, taip pat žodžius, kurių gestų mes nežinome.

Kurčiojo tapatybė kaip ir dauguma tapatumo reiškinių yra apibrėžiama išskirtinumu, naudojant „kitoks“. Kurtieji yra visų pirma kurtieji, o tik tada turi tautinę, religinę ir kt. tapatybę. Ši tapatybė yra visų pirma savęs kaip kurčiojo suvokimas: priimti kurtumą, neslėpti jo, vartoti gestų kalbą nesigėdint ir rasti būdų kaip bendrauti su girdinčiasiais.

Įprastai kiekviena bendruomenė užima tam tikrą geografinę teritoriją; kurčiųjų teritorija neturi kitų sienų, išskyrus kalbą.

Kurčiųjų humoras yra labai vizualus.

Tarp kitų svarbių kurčiųjų kultūrą atspindinčių renginių ir veiklų verta paminėti festivalius; artistų, sportininkų susitikimus; teatro spektaklius, mimų, šokėjų pasirodymus. Taip pat ir konferencijos/seminarai, kultūriniai bei užklasiniai būreliai suteikia galimybę kurtiesiems susitikti ir susivienyti tam, kad galėtų pasidalinti savo socialine ir kultūrine patirtimi.

Rankos ir akys itin svarbios kurtiesiems; beveik „šventos“. Jų bendravimo būdas, kai „aprašymas“ užima svarbiausią vietą, suformuoja kitokią mąstymo manierą. Tai gali pasireikšti polinkiu būti dėmesingu aplink esantiems žmonėms ir objektams, vystyti aštrų erdvinės orientacijos jausmą. Kartais tai pasireiškia išskirtiniu jautrumu skirtybėms, o taip pat išskirtine vizualine kultūra, stipriu kūno išraiškingumu.

Iš prancūzų kalbos vertė Ieva Vanagaitė

Šaltinis: http://www.handimarseille.fr/le-magazine/culture-124/article/au-dela-du-handicap-une-culture

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 7 ]