G. Žavoronok: veikli, patikima ir kūrybinga asmenybė

Kviečiame susipažinti su Galina Žavoronok.

G. Žavoronok: veikli, patikima ir kūrybinga asmenybė
Galinai Žavoronok 19 darbo metų VKRC visai neprailgo.

 

Galiną ŽAVORONOK į Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centrą dirbti 2002 m. pakvietė buvusi LKD prezidentė Roma Klečkovskaja, tuo metu ėjusi Vilniaus KRC direktorės pareigas. „Čia prabėgo jau 19 metų“, – stebisi ir pati mūsų herojė, per tą laiką iš pagalbinės darbuotojos užaugusi iki nepamainomos specialistės centro reikaluose. Įstaiga jai patikėjo ypatingą misiją – būti gerąja fėja 15 vilniečių, kuriuos amžius ir sveikatos būklė uždarė namuose. Kiekvieną kartą nuvykusi pas juos ji nuveža duonos, informacijos, bendravimo džiaugsmo ir suteikia pagalbą, kurios tuo metu labiausiai reikia. Tačiau tai toli gražu ne viskas, ką dera papasakoti apie G. Žavoronok. Apie tokius asmenis sakoma: jo pilna visur ir reikia jo visiems. Patyliukais svarstau: gal moters para susideda iš daugiau valandų, kad visko tiek spėja?

„Gerai, kad parašysite apie Galiną, – sako VKRC direktorė Inga Minkevičienė, – ji tikrai to verta. Mūsų žmogus: kantriai, atsakingai, kruopščiai atlieka pavestas užduotis, labai darbšti. Tačiau į akis nekrinta. Ne todėl, kad perdėtai kukli, tiesiog natūraliai tokia yra, visada savo vietoje. O šiaip yra tvirto charakterio, pasitikinti savo veiksmais, geba apginti ir save, ir tuos, kurių interesams atstovauja.“

Misija: padėti negalios bičiuliams

Štai į Šv. Kazimiero g. 3 kiemelį įvažiavo mėlynas volksvagenas. Vadinasi, Galina ir vėl ruošiasi vykti pas senukus. „Vilniuje yra 15 senjorų, kuriems jau sunku išeiti iš namų. Bent porą kartų per mėnesį jiems nuperku ir nuvežu maisto, vaistų. Kartais jie man atsiunčia produktų sąrašą iš anksto, kartais man nuvykus į vietą jį įteikia kartu su pinigais prekėms, vienaip ar kitaip randame sprendimą“, – pasakoja  pašnekovė.

Žmonėms ne mažiau svarbu už duoną informacija: domina, kas naujo klube, kokios veiklos vyksta. Galina jiems papasakoja. Dažnai senjorai nerimauja dėl pašto dėžutėje rastų laiškų iš valdiškų įstaigų. Vilniaus KRC darbuotoja gestų kalba išaiškina jų turinį, užrašo skaitiklių rodmenis, padeda sumokėti komunalinius mokesčius. Prasidėjus pandemijai ypač svarbu tapo su draugais ir pažįstamais palaikyti nuotolinį ryšį, todėl G. Žavoronok pagal poreikį įdiegia senjorams „Skype“ programą, pamoko, kaip prisijungti.

Ji nuveža senelius į polikliniką ir parveža namo. Kartais juos palydi į gydytojo kabinetą, ypač tada, kai  žmogui paeiti be pagalbos sunku arba jo gestai yra „naminiai“ ir LGK vertėjui reikia talkos verčiant.

Projekto vykdytoja, teikianti individualią pagalbą, arba anksčiau vartotais terminais kalbant, asmeninė asistentė, šiais paslaugas teikia ir grįžusi į klubą – aptarnauja čia ateinančius klientus. Žinoma, karantinai ir judėjimo bei bendravimo suvaržymai daug ką pakeitė. Šiuo metu Galina kurčiuosius konsultuoja daugiausia nuotoliniu būdu.

Siuviniai: scenai ir draugams

Vilniaus KRC liaudies teatras „Mimika“ žiūrovus džiugina ne tik išskirtiniais scenos kūriniais, ne ką mažiau akį traukia spektaklių scenografija, aktorių kostiumai. Čia taip pat neapsieinama be Galinos rankų. „Mano indėlis pats mažiausias, – purtosi dėmesio pašnekovė. – Nojus Petrauskas, scenografas ir kostiumų dailininkas, paruošia eskizus. Tada kartu su režisiere Janina Mažeikiene ir aktoriais aptariame, kokios medžiagos tiems kostiumams geriausiai tiktų, po to važiuoju ir ieškau tinkamų audinių, pagal išmatavimus sukerpu, pasiuvu. Štai ir visas mano darbas.“ (Šypsosi.) Ir nė žodžio apie tai, kad kiekviename scenos apdare – ir gabalėlis jos širdies, ir lašelis asmeninės kūrybos, ir laiko sąnaudos.

 „Su scenos kostiumų siuvimu mano kaip siuvėjos pareigos Vilniaus KRC ir baigiasi“, –  tikina mūsų herojė. Tačiau taip buvo ne visada. Daugelis Šv. Kazimiero g. 3 senbuvių dar nepamiršo, kai prireikus  kolegės ieškodavo salikėje, vietinių vadinamoje „Prie židinio“. Ten ji daug metų popietėmis mokė moteris siuvimo pagrindų.

 „Jaunimas nesidomi siuvimu, – sako pašnekovė. – Dabar beveik viską galima nusipirkti jau pasiūtą ir nebrangiai, todėl tokiam būreliui paklausos nebeliko“.

Tačiau Galina įgytajai profesijai ištikima iki šiol. Ji save, mamą, drauges ir artimus giminaičius ir dabar apsiuva nuo galvos iki kojų. 1990 m. įsidarbino viename iš pirmųjų tuomet įsisteigusių kooperatyvų, siuvo džinsus. Tą įstaigą vadina antrąja meistriškumo mokykla po profesinės mokyklos, kur toliau kaupė sukirpimo ir siuvimo įgūdžius. Vėliau tobulinosi savarankiškai, todėl dabar geba paruošti lekalus, sumodeliuoti, sukirpti ir pasiūti viską nuo kelnių ar sijono kostiumo iki palto.  

G. Žavoronok ne kartą yra gelbėjusi ir „bėdoje“ atsidūrusias koleges. Kai skubiai prireikia apsirengti šventinę suknelę, o ši, pasirodo, per keletą pastarųjų mėnesių begulėdama spintoje „susitraukė“, ar iširo nepakeičiamų kelnių užtrauktas, galima Galinos labai gražiai paprašyti ir dažniausiai ji neatsisakys pagelbėti. Pažiūrės į akis, nusišypsos, drabužį apžiūrės, kažką sau tyliai apsvarstys, kitą dieną, žiūrėk, darbe pasirodys su pataisytu siuviniu. Dirba ji greitai, kaip sakoma, ne krapštukė.

 

Ant biuro stalo gimsta puošnūs apdarai scenai.

 

Kulinarija – dar viena aistra

Mūsų herojė veiklų nepristigo ir tuomet, kai nustojo veikęs siuvimo būrelis. VKRC administracija paskelbė organizuojanti kasdienių įgūdžių formavimo užsiėmimus – maisto ruošos būrelį ir centrą užplūdo pageidaujančiųjų jį lankyti būrys. Galina pakviesta jam vadovauti, nes kulinarija ir konditerija – dar viena jos gyvenimo aistra, ji turi ką negalios bičiulėms pasiūlyti.

„Su moterimis dalinuosi sriubų, šaltų užkandžių, mišrainių, antrųjų patiekalų, konditerijos gaminių receptais. Pasirenku patiekalus vadovaudamasi keliais kriterijais: ne per daug ingredientų, patiekalas neturi atsieiti pusės žmogaus mėnesio atlyginimo, bet ir pigumas negali būti svarbiausia. Maistas turi būti sveikas ir skanus, tokį vertinu. Paisau estetikos. Patiekalams suteikti gerą išvaizdą nėra nei sudėtinga, nei brangu, tereikia pasitelkti keletą mažų gudrybių“, – intriguoja maisto ruošimo paslaptimis pašnekovė.

Mūsų herojė prisimena, kad, kai prieš 5 metus pradėjo vesti maisto ruošos užsiėmimus, su lankytojomis pirmiausia dalinosi savo virtuvės eksperimentais. Tačiau atėjo toks metas, kai asmeninis idėjų bankas ištuštėjo, tuomet ji žvilgsnį nukreipė į internetą, ir dabar jau ten ieško stalo „perliukų“, tiesa, neretai juos patobulina pagal save. Kartais ir pačios dalyvės pasidalina tarpusavyje savo firminiais receptais.

 

Skonio ir išvaizdos dermė yra svarbu, tikina maisto ruošos būrelio vadovė.

 

Krepšinį įsimylėjo dar vaikystėje

Galina kurčiųjų sporto pasaulyje žinoma krepšinio pasiekimais, šiai sporto šakai atidavė 20 metų. Įsimylėjo oranžinį kamuolį dar būdama pradinukė ir tiesiog maldavo kūno kultūros mokytoją, kad ją užrašytų į krepšinio treniruotes. Prisimena, kad tuomet buvo nedidelio ūgio, tad nebuvo labai geidžiama kandidatė. Kvietimo į treniruotes sulaukė, kai suėjo 11 metų. Savo pirmojo trenerio Petro Stankevičiaus nenuvylė: sparčiai progresavo, anksti pateko į moterų rinktinę, daug metų žaidė startiniame komandos penkete, dažniausiai dešinio krašto puolėjos pozicijoje.

„Buvo kiti laikai. Ištrūkti už Sovietų sąjungos ribų nelabai turėjome galimybę, bet po sąjungą su rinktine pakeliauti nemažai teko. Neprisimenu, kad kada būtume laimėjusios pirmąją vietą, dažniausiai buvome antros. Tiesa, atrodo, kad kartą moterims vis dėlto pavyko tapti čempionėmis, bet tai buvo be manęs, – ir pašnekovės šypseną užslenka praėjusių laikų ilgesio šešėlis. – Kai 1993 m. Lietuvos moterų rinktinė Kurčiųjų olimpinėse žaidynėse kovojo dėl medalių kaip nepriklausoma komanda, aš ką tik buvau baigusi sportinę karjerą.“ S. Mamanovienė, V. Daniulevičienė, D. Urbonavičienė, G. Pilibaitienė ir mūsų herojė tai XX a. 8–9 dešimtmečio Lietuvos kurčiųjų krepšininkių rinktinės startinio penketo vardai.  

Tačiau su sportu G. Žavoronok iš tikrųjų niekada neatsisveikino. Dar kurį laiką organizavo krepšininkių veteranių turnyrus, 4 kadencijas, iš viso 16 metų, buvo Vilniaus „Gesto“ kurčiųjų sporto klubo tarybos narė. O dabar pamėgo žaisti smiginį, vasarą dar žaidžia petankę.

 

15-metė Galina buvo jauniausia lietuvė rinktinėje, kai pirmąkart dalyvavo SSRS krepšinio varžybose (sėdi pirma iš dešinės).

 

Apie smiginį, verslumo geną ir asmeninį gyvenimą

Paklausta apie dabartinius pasiekimus atsako išraiškinga šypsena: suprask, na, gal čia ir ne didysis sportas. „Vilniuje, Lietuvoje pagal smiginio rezultatus dažniausiai būnu antra ar trečia. 2019 m. dalyvavau Taline vykusiame tarptautiniame turnyre. Tuomet užėmiau 4-6 vietas, o su komanda – ir prizinių vietų.“ Akivaizdu, kad mūsų herojei ne pelnyta vieta svarbiausia, bet bendravimas, sportinės formos palaikymas, turiningas laisvalaikis. Ko jau ko, bet gyvenimo džiaugsmo ir azarto Galina nestokoja. Ji iš paprastų kasdienių dalykų geba sudėlioti labai spalvingą savo laimės mozaiką.

Galina versli, tai jokia paslaptis. Vilniečiai žino apie jos simpatijas „Tupperware“ produkcijai, ir ne tik. Kas pageidauja jos įsigyti, paprastai pasitiki Galinos rekomendacijomis: ji žino visą kompanijos gaminių asortimentą, privalumus, atidžiai seka nuolaidų akcijas, padeda produkcijos įsigyti pigiau.

G. Žavoronok – ilgametė vairuotoja ir, kaip pati sako, jai labai patinka šis užsiėmimas. Iki karantino daug keliavo po užsienį. Ne mažiau už keliones jai mielas poilsis gamtoje: kaime, prie jūros.

Į kolegės domėjimąsi pačiais įvairiausiais dalykais atkreipė dėmesį ir Arūnas Šaukeckas. Anot jo, jei edukacinė programa – būtinai sudalyvaus ir Galina, jei pažintinė kelionė – ji važiuos. Gidės pasakojimą tiesiog sugers į save, nes jai įdomu viskas: svečios šalies tradicijos, istorija, žmonės. Ji – aktyvi įvykių dalyvė, o ne pasyvi stebėtoja. Ir tikrai ne iš tų žmonių, kuriems viskas blogai, priešingai kantriai eis, darys ir nesiskųs.  

Žinodama, kad vis tiek sulauks klausimo apie asmeninį gyvenimą, G. Žavoronok kalbą šia tema pradeda pati: „Gimiau Vilniuje, girdinčiųjų šeimoje, maža būdama susirgau ir apkurtau. Turiu girdintį brolį, jis su šeima gyvena atskirai. O aš gyvenu su motina. Romantiniai santykiai mane sieja su ilgamečiu draugu, kuris taip pat yra sportininkas.“

Ir aiškiai leidžia suprasti, kad toliau asmeninio gyvenimo temos plėtoti nelinkusi. Na, o darbo reikalai netrukus su G. Žavoronok ir vėl suves. Teks pasikartoti: be jos didelių ar mažų paslaugų sunku išsiversti. Štai per VKRC vykdomą „Akiračio“ prenumeratos sklaidą taip pat kuruoja Galina.

 

Smiginį moteris atrado neseniai, bet pergales jau skina.

 

GALINA REKOMENDUOJA

Mišrainė su keptais obuoliais ir šonine

  • 3 obuoliai
  • 1/3 stiklinės graikinių riešutų
  • ½ svogūno
  • 6-8 juostelės šoninės
  • 100 g mėlynojo pelėsinio sūrio
  • 2 šaukštai balzamiko acto
  • 1 šaukštas medaus arba svogūnų čatnio
  • 4 saujos salotų lapų
  • šlakelis citrinos sulčių, aliejaus

Ruošimas

  1. Orkaitę įkaitinkite iki 190  C.
  2. Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi.
  3. Sudėkite obuolių skilteles ir kepkite 12-15 min.
  4. Suberkite riešutus ir kepkite dar apie 5 min.
  5. Šoninės gabaliukus sudėkite į keptuvę, pakepinkite, kol ištirps riebalai.
  6. Suberkite smulkiai supjaustytą svogūną. Kepkite ant nestiprios kaitros, kol jis suminkštės, o šoninė – apskrus.
  7. Išimkite šoninę ir padėkite šiltai.
  8. Į svogūnus įmaišykite medų arba čatnį, acto, šlakelį aliejaus ir išmaišykite.
  9. Į lėkštes klokite salotų lapus, padalykite obuolių skilteles ir šoninę.
  10. Apliekite padažu ir užberkite smulkinto sūrio.

 

 

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Straipsnis spausdintas 2021 m. kovo mėn. leidinyje „Akiratis“

 

 

Kokia jūsų reakcija?

like
9
dislike
0
love
2
funny
0
angry
0
sad
0
wow
0