Interviu su prof. Jonu Ruškumi | 2 dalis

Tęsiame antrają interviu dalį su prof. Jonu Ruškumi, kuris yra Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas, socialinio darbo katedros profesorius. Jis yra pirmasis Lietuvos atstovas, tapęs JT Žmonių su negalia teisių komiteto nariu, taip pat, buvęs šio komiteto pirmininkas. 

Kviečiame prisiminti pirmąją interviu dalį, kurią galite rasti čia.

Prof. Jonas Ruškus šio interviu metu dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kaip įgyvendinti socialinę įtrauktį, išsaugoti kurčiųjų kultūrą bei užtikrinti žmogaus teises švietimo sistemoje.

Gestų kalbos pripažinimas – esminis žingsnis

Profesorius pabrėžia, kad gestų kalbos pripažinimas yra kertinis principas, užtikrinantis kurčiųjų lygiateisiškumą. Lietuvoje dar trūksta gestų kalbos pripažinimo įstatyminiu lygmeniu. Tai ne tik riboja gestų kalbos vartojimą viešajame gyvenime, bet ir stabdo gestų kalbos vertėjų rengimą bei platesnį jos taikymą praktikoje.

„Gestų kalba yra ne tik bendravimo priemonė – tai kurčiųjų kultūros pagrindas, jų tapatybės dalis,“ – teigia profesorius. Jis ragina priimti pokyčius, kurie užtikrintų gestų kalbos vietą švietimo sistemoje ir visuomenės sąmoningume.

Kurčiųjų kultūra – išsaugoti ar integruoti?

Remdamasis JT Konvencija dėl neįgaliųjų teisių, profesorius akcentuoja, kad kurčiųjų kultūra turi būti puoselėjama, skatinama ir apsaugota. Vis dėlto svarstomas klausimas – kaip suderinti socialinę įtrauktį ir kurčiųjų kultūros išsaugojimą?

Pasak Ruškaus, švietimo sistema turi prisitaikyti prie kurčiųjų bendruomenės poreikių, užtikrinti ne tik fizinį prieinamumą, bet ir pagarbą gestų kalbai bei kultūrai. Deja, atskiri specialieji ugdymo centrai ar mokyklos dažnai prisideda prie socialinės segregacijos. Profesoriaus nuomone, mokytis atskirai nuo girdinčiųjų vaikų – tai „atskirties forma, kuri vėliau apsunkina įsitraukimą į visuomenės gyvenimą.“

Įtraukusis ugdymas: sudėtingas, bet būtinas kelias

Ruškus tvirtina, kad įtraukusis ugdymas – tai procesas, reikalaujantis laiko, resursų ir bendradarbiavimo. Jis siūlo bendrojo ugdymo ir kurčiųjų mokyklų bendradarbiavimą, bendras pamokas, užklasinę veiklą ir abipusį kultūrų pažinimą.

„Įtraukus ugdymas nėra tik vienos sistemos pritaikymas prie kitos. Tai yra dviejų bendruomenių – girdinčiųjų ir kurčiųjų – suartėjimas, kuris kuria bendras patirtis ir mažina susvetimėjimą,“ – sako profesorius.

Jis taip pat pažymi, kad vien gestų kalbos vertėjo buvimas klasėje nėra pakankamas sprendimas. Reikia užtikrinti, kad kurčiųjų tapatybė ir kultūra neliktų antrame plane, o švietimo sistema taptų atvira kiekvieno mokinio poreikiams.

Kelias į pokyčius

Profesorius Jonas Ruškus pabrėžia, kad socialinės įtraukties įgyvendinimas yra ilgalaikis procesas. Lietuva turi galimybę mokytis iš kitų šalių patirčių, tačiau svarbu atsižvelgti į vietos situaciją. „Net pažangiausiose šalyse kyla problemų – nuo gestų kalbos vertėjų trūkumo iki tinkamų sąlygų kūrimo mokyklose,“ – pastebi profesorius.

Ruškus akcentuoja progresyvaus realizavimo principą, kai pokyčiai įgyvendinami palaipsniui. Jis siūlo užsibrėžti ilgalaikius tikslus ir skatinti visuomenės sąmoningumą apie kurčiųjų bendruomenės poreikius bei teises.

Profesoriaus Jono Ruškaus žodžiais, kurčiųjų bendruomenė gali ir turi aktyviai dalyvauti formuojant savo ateitį. Gestų kalbos pripažinimas, kurčiųjų kultūros išsaugojimas ir įtraukusis ugdymas – tai ne tik iššūkiai, bet ir galimybės Lietuvai parodyti pažangą žmogaus teisių srityje.

„Mes visi turime mokytis būti atviri įvairovei ir matyti ją kaip vertybę, o ne kaip išimtį. Tai yra kelias į visuomenę, kurioje visi – nepriklausomai nuo savo tapatybės – jaustųsi lygiaverčiais nariais,“ – teigia profesorius Jonas Ruškus.

LKD informacija