LIETUVOS KURČIŲJŲ DRAUGIJA (LKD)

Lietuvos kurčiųjų draugija (LKD) – tai asociacija įsteigta 1938 m. kovo 24 d. Jau daugiau nei 80 metų atstovauja ir gina kurčiųjų teises, teikia metodinę pagalbą, organizuoja nacionalinius ir tarptautinius renginius, konferencijas, seminarus. Nuo 1992 m. LKD yra Pasaulio kurčiųjų federacijos (WFD), o nuo 2006 m. Europos kurčiųjų sąjungos (EUD) nare, todėl remiantis tarptautine patirtimi, Lietuvoje 1995 m. gegužės 4 d.  įteisinta lietuvių gestų kalba, kaip kurčiųjų gimtoji kalba – tai tik vienas iš pavyzdžių, kokius laimėjimus yra pasiekusi LKD.

LKD vienija organizacijas: 5 kurčiųjų kurčiųjų centrus – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir skyrius – Marijampolėje, Alytuje, Utenoje, Mažeikiuose, Kėdainiuose, Vilkaviškyje.

Istorija

Vakarų Europos kraštuose pirmosios privačios kurčiųjų mokyklose-institutai įsteigti daugiausia dvasininkų ir aukštuomenės pradėjo veikti : Paryžiuje – 1760 m., Leipcige – 1778 m., Vienoje – 1779 m., Romoje – 1784 m., Neapolyje – 1785 m. Praslinkus keleriems metams po Pirmojo pasaulinio karo, tokių kurčiųjų švietimo įstaigų buvo: Europoje – 438, Amerikoje -200 ir viena aukštoji mokykla (universitetas), Azijoje – 116, Afrikoje – 5, Australijoje – 4. Lietuva tuomet tik kėlėsi naujam savarankiškam gyvenimui.

Pirmasis jaunos valstybės negalios žmonėms svarbus žingsnis žengtas 1926 metais: Kaune įvyko aklųjų ir silpnaregių suvažiavimas, kuriame buvo įsteigta pirmoji jų organizacija – Lietuvos aklųjų sąjunga. 1928 m. Kaune pradėjo veikti ir pirmoji aklųjų mokymo įstaiga.

Apie kurčiuosius pradėta mąstyti kiek vėliau. Tų laikų Lietuvoje gyveno keletas kurčiųjų (pirmiausia paminėtinas Petras Makutėnas), baigusių Peterburgo imperatoriškąją kurčiųjų mokyklą. Jų bendrasis išsimokslinimas ir specialybės žinios kėlė aplinkinių pasigėrėjimą. šie žmonės buvo tarsi švyturiai tiems visuomenės veikėjams, kurie rūpinosi kurčiųjų ateities perspektyva, matė Lietuvos šios srities atsilikimą nuo kitų šalių.

Kaip savo rankraščiuose mena įžymusis Lietuvos surdopedagogas Jonas Glembockis, idėja įsteigti pirmąją Rusijoje kurčiųjų mokyklą kilo Vilniaus vyskupui Jonui Kosakovskiui. Kurčiųjų mokykla Rusijos imperijoje buvo įsteigta 1806 m. Pavlovske.

Dar 1922 m. apie aklųjų, kurčiųjų ir kitų neįgalių vaikų mokymo būtinumą vienas pirmųjų viešai prabilo prelatas Povilas Januševičius – Vaikelio Jėzaus draugijos pirmininkas. Visus 19 savo veiklos metų ši organizacija globojo ir auklėjo našlaičius įvairios fizinės ir psichinės negalios vaikus, įsteigė šalyje kelias našlaičių klases prie pradinių mokyklų, amatų mokyklą Kaune.

1938 m. pradžioje rimtai susirūpinta kurčiųjų švietimu. Tuo tikslu daug pasidarbavo vienas veikliausių Aklųjų sąjungos organizatorių – aklas karo invalidas, Lietuvos kariuomenės savanoris Pranas Daunys. P. Dainio ir kurčiojo aktyvisto P. Makutėno iniciatyva grupė gydytojų, pedagogų ir kitų visuomenės atstovų įsteigė organizaciją, pavadintą Lietuvos kurčių nebylių globos draugija. Jos įstatai buvo įregistruoti Vidaus reikalų ministerijos draugijos registre 1938 m. kovo 24 d. Svarbiausias draugijos uždavinys buvo įsteigti kurčiųjų mokyklą-institutą.
Tais pačiais 1938 metais Kaune savo veiklą pradėjo ir kita organizacija – žmogaus globos draugija. Jos iniciatoriai ir steigėjai buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviai. ši draugija taip pat rūpinosi kurčiųjų mokymu. Jos pastangomis 1938 m. rugsėjo 1 d. Kaune, Muravos g. 34 , pradėjo darbą kurčiųjų institutas.
Lietuvos kurčiųjų nebylių draugija, parengusi mokytojus užsienyje, savo institutą atidarė 1939 m. vasario 24 d.
1940-1941 mokslo metais abiejuose institutuose mokėsi per 90 kurčiųjų berniukų ir mergaičių. Tais pačiais metais abu institutai buvo sujungti į vieną kolektyvą, kuriame dirbo 9 mokytojai ir 4 profesinio mokymo meistrai instruktoriai.

Vilniuje buvusi lenkų kurčiųjų mokykla nuo 1941 m. kovo 1 d. mokykla buvo pavadinta Vilniaus kurčių nebylių mokykla. Per 20 metų kurčiųjų mokyklos istorijoje buvo įvairių permainų. Džiugu tai, kad ji nebuvo uždaryta, bet vis augo. 1961 m. Vilniaus kurčiųjų mokykla persikėlė į naujas patalpas Filaretų gatvėje. Čia buvo visos sąlygos normaliai dirbti, plėtoti užklasinę veiklą.

Skaičiai ir tikrovė

1950 m. Lietuvoje buvo įvestas naujas administracinis suskirstymas – įsteigtos Vilniaus, Kauno Klaipėdos ir šiaulių sritys. Dėl to teko keisti ir draugijos struktūrą – steigti sričių skyrius, formuoti jų vadovybę.
Pats pirmučiausias draugijos sričių skyrių uždavinys buvo atlikti tikslią visos šalies kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų apskaitą, mat 1945-1946 m. Lietuvoje buvo įregistruota vos keletas šimtų kurčiųjų. Toks menkas skaičius kėlė abejonių – per 1923 m. visuotinį gyventojų surašymą Lietuvoje buvo įregistruota 3223 kurtieji, iš jų 400 vaikų.
Po vienerių savo veiklos metų sričių skyrių valdybos jau turėjo sąrašus, kuriuose buvo išvardytas 2351 kurčiasis: Vilniaus srityje – 536, Kauno – 733, Klaipėdos – 605, šiaulių – 477. Dar po metų įregistruotų kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų skaičius padidėjo beveik iki 4000.

1956 m. kovo 23 d. įvykusiame Lietuvos kurčiųjų nebylių draugijos suvažiavime konstatuota, kad iš viso Lietuvoje įregistruota 4872 kurtieji. Iš jų daugiau ar mažiau raštingų buvo 959, neraštingų – 3913.
Be statistikos duomenų rinkimo, sričių skyrių valdybos rūpinosi draugijos gretų gausinimu, pirminių organizacijų būrimu, kurčiųjų įdarbinimu, teikė jiems pagalbą buities klausimais, tarpininkavo darbovietėse, sveikatos apsaugos įstaigose, teismuose – visur, kur kurtieji negalėjo apsieiti be vertėjų pagalbos
Nuo Kurčiųjų nebylių draugijos atkūrimo (1944 m.) narių skaičius didėjo labai pamažu. 1950 m. pabaigoje jų buvo 234. Nuo 1951 m. pradžios iki 1952 m. rugpjūčio 19-30 d. įvykusio draugijos I suvažiavimo priimta 468 nauji nariai. 1960 m. gegužės 20-23 dienomis vykęs III draugijos suvažiavimas užfiksavo 1576 narius. 1996 m. jų buvo 3240.

Šioje svetainėje yra naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą šioje svetainėje sutinkate, kad būtų naudojami reikalingi slapukai.

G-QWL8RSHHTS