J. Pugačiauskienė: reikia išmokti susigyventi su pokyčiais ir eiti pirmyn

Pokalbis su ilgamete Kauno teritorinės valdybos vadove Jūrate Pugačiauskiene.

J. Pugačiauskienė: reikia išmokti susigyventi su pokyčiais ir eiti pirmyn

 

Dėl pagarbos žmonėms, teisingumo ir stiprios lyderystės tvirtą kurčiųjų bendruomenės palaikymą užsitikrinusi, solidų patirties bagažą sukaupusi Kauno teritorinės valdybos (Kauno TV) pirmininkė Jūratė PUGAČIAUSKIENĖ apsisprendė dar vienos kadencijos lyderės poste nesiekti ir 2022 m. gegužę šias renkamas pareigas nustojo eiti. Pašnekovė neslepia: „Pavargau, atėjo laikas pozicijas užleisti jauniems lyderiams.“ Tačiau mielai sutiko kartu su skaitytojais pasivaikščioti 20072022 m. savo lyderystės ir atminties takais, pasidalinti įžvalgomis, profesiniais džiaugsmais ir rūpesčiais.

 

J. Pugačiauskienė savo profesinį kelią pradėjo Kauno kurčiųjų gamybos-mokymo kombinate (dabar UAB „Atropa“) kaip vertėja-instruktorė. Šias pareigas, vėliau pervadintas į gestų kalbos vertėjos, su 1,5 metų pertrauka dirbo Kauno TV ir Kauno AGKVC, iš viso 24 metus. 2007 m. LKD Respublikinėje valdyboje J. Pugačiauskienė buvo patvirtinta Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro (Kauno KRC) direktore, tais pačiais metais kurčiųjų bendruomenė ją išrinko Kauno TV pirmininke. Yra buvusi ilgametė LKD Respublikinės valdybos narė. Moteris per gyvenimą įgijo 2 išsilavinimus: trikotažo technologės specialybę technikume, 2007 m. – edukologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį Vytauto Didžiojo universitete.

Pastarąjį dešimtmetį kurčiųjų (ir ne tik) organizacijų gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai: tai aukštyn, tai žemyn. Todėl iš pradžių, kol neįtraukė problemų sukutis, kviesčiau prisiminti džiugiausius savo karjeros tarpsnius, vadinamąjį „aukso amžių.“ O paskui jau apie tai, dėl ko skauda širdį.

Labai tiksliai pasakėte: „amerikietiški kalneliai“, gal todėl ir negaliu pasakyti, kada buvo labai gerai, o kada visai blogai. (Nelinksmai šypsosi.) Turbūt tvirčiausiai kaip vadovė jaučiausi antrą kadenciją. Ir suprantama. Pirmi darbo metai sudėtingi dėl daug nežinomųjų, reikia laiko perprasti ir išmokti. Iš pradžių neišvengiau klaidų, tiksliau, kartais pasirinkdavau galbūt „ne tą kelią, kuriuo tiesiau eiti“. Kol apsipratau, kiekvieną nevykusį sprendimą skaudžiai išgyvenau. Todėl ir sakau: antra kadencija buvo geresnė, nes aš pati jaučiausi darbe tvirčiau. Labai geri buvo 2010-ieji ir 2011-ieji, įgyvendinome papildomus projektus. 2010 m. vykdėme jaunimo projektą ,,Gestai mūsų rankose“. Turėjome galimybę pasikviesti svečių iš Ukrainos ir Čekijos, vyko eitynės Laisvės alėjoje Kaune, susitikimas su premjeru Andriumi Kubiliumi, Seimo nare Vaidevute Margevičiene. Ypatingo dėmesio tuomet susilaukė mūsų kartu su užsienio svečiais visuomenei Tarptautinės kurčiųjų dienos proga surengtas koncertas prie Vytauto bažnyčios Kaune. Iki šiol esu dėkinga Ramunei Leonavičienei ir Arūnui Bražinskui, gerai bendruomenėje žinomiems asmenims, už tuomet parodytą iniciatyvą ir pagalbą organizuojant prisistatymą visuomenei, valdžios atstovams, už idėjas mano darbo pradžioje. Pamažu tapome matomi, žinomi. Džiaugiausi tuo metu sustiprėjusiu bendradarbiavimu su Kauno savivaldybės administracija, jos pagalba, palaikymu.

2012 m., kai buvo pakeistas neįgaliųjų organizacijų finansavimo modelis, lėšos pradėjo mažėti. Ištverti finansavimo mažinimą – tai vadinčiau sunkiausia savo darbo dalimi. Iki tol buvo rengiamas ir teikiamas vienas LKD Socialinės reabilitacijos neįgaliųjų bendruomenėje projektas, bendras Neįgaliųjų reikalų departamentui nuo visų teritorinių kurčiųjų organizacijų. 2012 m. projektus jau teikėme Kauno, Kauno r., Raseinių, Prienų, Jonavos, Kaišiadorių, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės savivaldybėms. Tiesa, iš mažesnių miestelių ir rajonų savivaldybių finansavimą gaudavome geresnį, bet buvo sunku rasti tinkamus dirbti žmones. Džiaugiuosi dėl Marijampolės, jie teikia projektus savarankiškai, ir dar Vilkaviškio organizaciją įtraukė. O Šakiuose teko veiklą nutraukti, finansavimas buvo mažas, darbuotoja susirado gerai apmokamą darbą ir mus paliko. Naujo darbuotojo taip ir neradome. Kaune, jokia paslaptis, finansavimas prastas, nors buvo metų, kai jį kažkiek „atstatydavo“. Tačiau išėjusių darbuotojų nesugrąžinsi, į jų vietą priėmę naują darbuotoją, rezultatų laukti turėjome ne vienus metus. Labai liūdna, kai gerai dirbanti komanda, – savo kolektyvą, kurį man paliko buvusi Kauno TV pirmininkė ir Kauno KRC direktorė Malvina Stankauskienė, taip vadinu – byra dėl to, kad nėra pinigų atlyginimams. Kiekvieno darbuotojo išėjimas yra praradimas.

 

 

Ir dar. Esame vieninteliai iš 5 didžiųjų miestų, kurie neturime savo patalpų. Priminsiu, kad atgavus Lietuvos nepriklausomybę bažnyčiai turėjome grąžinti Radvilėnų pl. turėtas patalpas. Kauno savivaldybė suteikia mums patalpas pagal Nekilnojamojo turto panaudos sutartį, kuri atnaujinama kas 5 metai. Kiekvienam Kaune išrinktam pirmininkui, be visų kitų rūpesčių, visada dar bus ir galvos skausmas dėl patalpų. Daug metų veiklą vykdėme Jūratės g. 19, buvome pripratę, džiaugėmės, kai gavome šias patalpas, ir galvojome, kad tai jau mūsų. Ne, pasikeitė valdžia, Kaunui vėl prireikė daugiau vaikų darželių (Jūratės g. 19 pastatas yra buvęs vaikų darželis – red. pastaba.) ir mums teko kraustytis į Uosio g. 7. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. COVID-19 pandemija, kylančios kainos ir mažėjantis finansavimas… Kaip būtume išgyvenę dideliame name? Nežinau. Turbūt tiesiog reikia išmokti lengviau priimti ir susigyventi su pokyčiais, žvelgti tolyn ir eiti pirmyn. Tačiau istorijos nepamiršti, kaip ir žmonių, kurie ją kūrė.

Kaunas iš tiesų išsiskiria dėmesiu ir pagarba savo aktyvistams ir kurčiųjų istorijai. Taigi, keletą žodžių apie asmenybes, kūrusias ir būrusias Kauno kurčiųjų bendruomenę.  Taip pat ir apie savo komandą, apie kurią taip gražiai atsiliepėte.

Apie senesnių laikų Kauno istoriją „Akiratis“ jau rašė. Tęsiu pasakojimą nuo mano pirmtakės laikų ir norėčiau įvardyti jos indėlį. 2000 m. Kauno TV pirmininke išrinkta ir Kauno KRC direktore tapo M. Stankauskienė, ji šiose pareigose išdirbo tris kadencijas. Subūrė puikią komandą, surado įstaigai patalpas Jūratės g. 19, kuriose mes veiklas vykdėme iki 2020 m. vasario. M. Stankauskienė ir pakvietė mane į savo kolektyvą, vėliau pasiūlė ją pakeisti direktorės pareigose. Niekada negalvojau, kad galiu būti vadove, o Malvina pasakė, kad sugebėsiu. Perėmusi pareigas, aš taip pat išdirbau tris kadencijas. Laikas pralėkė greitai. Esu dėkinga savo pirmtakei už pasitikėjimą ir palaikymą, kolektyvui – už draugiškumą, supratimą, lojalumą.

 

Iš KKRC kolektyvo, kurį perėmiau iš savo pirmtakės Malvinos, iki šių dienų liko ištikimiausieji: Vida Eskertienė, Gražina Dambrauskienė, Rūta Motiejūnienė, Greta Gustienė, projektų vadovė rajonuose. Dirba meninių gebėjimų kolektyvo ,,Skambanti tyla“ vadovai: ilgametė pantomimos ir judesio būrelio vadovė Jūratė Viničenkienė, šokių būrelio vadovė J. Radavičienė, kultūrinių renginių vedėjas Paulius Jurjonas. Prisijungė nauji darbuotojai: Kristina Šabūnaitė, Aurelija Oleckienė ir Povilas Balčiūnas. Štai tokios sudėties kolektyvą palieku naujajam direktoriui Mykolui Balaišiui. (J. Pugačiauskienė darbą Kauno KRC direktorės pareigose baigs 2022 m. pabaigoje – red. pastaba.) Nuo kitų metų keičiasi finansavimo tvarka ir vėl laukia nauji iššūkiai, tikiu, kad naujasis vadovas su jais susitvarkys. To jam ir linkiu.

Pakalbėkime apie mūsų jaunąją kartą. Pastaraisiais metais Kauno jaunimas labai aktyvus. Tačiau pamažu jaunimas tampa viduriniąja karta, paskui ir pagyvenusiais žmonėmis. Taigi, turbūt turiu tikslinti klausimą ir prašyti Kauno kurčiųjų bendruomenės „pjūvio“ kartomis ir pasakojimo apie kiekvieną iš jų.

Kauno jaunimą visada gyriau ir sakiau, kad jis – geriausias. Taip buvo pradedant jaunimo organizacija ,,Slabada – Jėga!’’, kuriai vadovavo Kęstutis Slabada, o paskui ir Kauno kurčiųjų jaunimo organizaciją įkūrusiam, ilgai jai vadovavusiam M. Balaišiui. Tai mokykla, kurioje užaugo daug aktyvių LKD narių, taip pat ir mūsų vadovai: prezidentas Kęstutis Vaišnora, viceprezidentas Mykolas, kuris dabar mane jau pakeitė Kauno TV pirmininko pareigose. Labai dėl to džiaugiuosi. Negaliu nepaminėti mūsų renginių vedėjų Rūtos Mingailaitės, ilgametės kultūros ir meninių gebėjimų kolektyvo ,,Skambanti tyla’’ narės, dar kartą kito kolektyvo nario Pauliaus. Scenoje jie tikri profesionalai. Kad jau pradėjau pasakoti apie „Skambančią tylą“, turiu išskirti V. Eskertienę, daug metų vadovavusią šiam kolektyvui. Visada reikli, pareiginga, gal kai kam atrodydavo ir per griežta, bet puikiai sustyguodavo apie 30 žmonių kolektyvą.

Aš pati didžiuojuosi, kad sugebėjome išsaugoti įvairovę: tautiniai šokiai, imituojamosios dainos, pantomima. Ir perlas saviveiklos karūnoje – mūsų neprilygstamasis spektaklis ,,Tyla – nieko baisaus!?“ Jame yra vaidinę ir vyresnieji bendruomenės nariai, ir jaunimas, ir KKNUC mokiniai. Statant pirmąją spektaklio versiją, konsultavo A.Bražinskas. Kaip teigė režisierė J. Viničenkienė, jo patarimai  buvo labai vertingi. O mūsų pagrindinė herojė Saulutė – R. Mingailaitė užaugo, reikėjo ieškoti vis kitų aktorių. Ir mes jų radome. Rūta dabar vaidina sesę ir labai padeda jauniesiems kolegoms. Be kita ko, pirmosios sudėties spektaklyje vaidino Kauno pantomimos ir plastikos teatro aktoriai profesionalai.

 

 

Daug metų saviveiklos kolektyvo branduolį sudarė pagyvenusių žmonių tautinių šokių būrelis. Jie – pavyzdys mums visiems. Yra sakančiųjų, kad kurtiesiems netinka šokti, – nežinau, kodėl netinka, – bet mūsų senjorai šoko nuo jaunų dienų ir buvo laimingi, džiugino ir žiūrovus. Buvo tokių, kurie sakė, kam šokti nemokamai, kelionė į repeticiją kainuoja. Tačiau juk tai – puikus laisvalaikio leidimo būdas! Repeticijose pamirštame rūpesčius, išeiname iš namų, pabendraujame su bendraminčiais. O kiek džiaugsmo teikia koncertai! Ar geriau po darbo sėdėti namie ir pavalgius vakarienę miegoti prie televizoriaus? (Šypsosi.)

Kiekvienas iš mūsų semiamės stiprybės iš savo šeimos. Kas yra jūsų stiprybės šaltiniai?

Turiu 2 dukras Gintautę ir Juliją. Julija yra gestų kalbos vertėja juk ir aš dirbau vertėja. Visada sakiau, kad tai labai geras darbas, jeigu nori tobulėti asmeniškai. Nesuprantu, kai sako, kad versdamas vertėjas nieko neprisimena, aš prisimindavau ir daug  sužinojau dirbdama šį darbą. Gintautė šiuo metu Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre dirba 1 klasės mokytoja. Mūsų giminėje nemažai mokytojų, ir aš ja norėjau būti. (Šypsosi.) Gintautė – nepamainomas ramstis ir mano tiesioginiame darbe. 2021 m., ypač Kauno KRC finansiškai sunkiu metu, ji pakeitė M. Balaišį „Skambančios tylos“ vadovo pareigose (M. Balaišis tapo LKD viceprezidentu – red. pastaba), yra paruošusi, teikusi įvairiems fondams ir įgyvendinusi ne vieną svarbų kurčiųjų bendruomenei  projektą. Turiu žentą Mantą, graikų-romėnų imtynių čempioną (M. Sinkevičius šiemet kurčiųjų žaidynėse pelnė aukso medalį – red. pastaba), ir labai juo didžiuojuosi. O anūkėliai 6 metų Jorūnė ir 4 metų Leonas mano džiaugsmas. Niekada nepristačiau savo sutuoktinio Alberto. Jis tas žmogus, į kurį aš remiuosi, kuris mane „išvarė“ mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą, kuris visada yra šalia.

 

 

Ir tradiciškai – baigiamasis žodis.

Yra sakoma, kad vienas lauke – ne karys. Tačiau aš tikiu, kad ir vienas žmogus daug gali. Visada prisimenu, ką padarė kaunietis LKD suvažiavimo delegatas Remigijus Balaišis dėl LKD pastato. Juk mes jau beveik buvome susitaikę su mintimi, kad jis bus parduotas., bet iki šiol jo pastangomis tebėra mūsų. R. Balaišis ėmėsi žygių, kai visi kiti jau buvo nuleidę rankas, ir pasiekė savo. Pasisakau už kolektyvinį darbą ir kolektyvinį rezultatą. Visada kartoju, kad kartu mes esame stiprūs, bet tuoj pat papildau, kad kiekvienas turi prisidėti ir asmeniniu indėliu. Neužtenka tik kritikuoti ir laukti, ką padarys kiti. Kiekvienas turi savęs paklausti: „O ką aš padariau, kad būtų geriau Kurčiųjų draugijai, ką padariau, kad būtų geriau gyventi Lietuvoje?“

 

Teksto aut. Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

 

 

Kokia jūsų reakcija?

like
1
dislike
0
love
0
funny
0
angry
0
sad
0
wow
0