Kaip bendrauti su galimai smurtą patyrusiu vaiku?

Jei įtariate, kad šeimos narys, giminaitis ar kitas asmuo smurtauja prieš vaiką, turėtumėte pabandyti pasikalbėti su vaiku akis į akį. Svarbu tai daryti saugioje vietoje, kurioje jūsų negirdės ir nematys smurtavimu įtariamas asmuo. Nepamirškite visko užsirašyti arba fiksuoti telefonu. Vaikas dar gali nesuprasti, kas yra psichologinis smurtas, fizinė ir seksualinė prievarta, todėl venkite sudėtingų žodžių, gestų ar sąvokų, nepraraskite kantrybės, jei nepavyks iškart gauti atsakymo. Išsaugokite tarpusavio pasitikėjimą, parodykite, kad jumis galima pasitikėti ir esate pasirengusi(-ęs) vaiką apsaugoti.

Kalbant su vaiku reiktų atkreipti dėmesį į kai kurias pokalbio ypatybes:

• Kad sumažėtų vaiko nerimas, būtina sudaryti saugesnes ir patogesnes pokalbiui sąlygas (pavyzdžiui, vienam klasėje).
• Atsisėsti šalia vaiko arba jam patogiu atstumu viename akių lygyje (nerekomenduojama sėdėti už stalo vienas priešais kitą).
• Klausti vaiko, kas jam nutiko, užduodant atvirus klausimus (Klausti: „Šiandien pastebėjau mėlynes ant tavo rankos riešo. Kas tau atsitiko?“ Neklausti: „Ar čia tas asmuo tau mėlynes padarė?“).
• Ramiai išklausyti vaiką, nepertraukinėti, leisti pasakyti, kiek vaikas nori ir gali.
• Neprarasti savitvardos: matydamas, kad suaugęs asmuo, kuriam vaikas atsiskleidė, išsigando, supyko ar pasibaisėjo, vaikas gali išsigąsti ir daugiau nebepasakoti arba atsiimti savo žodžius. 
• Tikėti vaiku: jei vaikas prabilo apie smurtą, jis parodė pasitikėjimą suaugusiuoju. Jei vaikas išgirs abejonę, ar jis sako tiesą, daugiau gali nieko nebesakyti, ir smurtas gali tęstis toliau.
• Nuraminti vaiką, palaikyti jį: vaikui pasakyti apie smurtą, ko gero, reikėjo sukaupti daug drąsos. Svarbu jam perteikti žinią, kad jis gerai pasielgė kreipdamasis pagalbos (Sakyti: „Gerai, kad tu man pasakei apie tai“). 
• Nekaltinti, nesmerkti, nekritikuoti vaiko: svarbu yra vaikui perduoti vienareikšmišką žinią, kad jis nėra kaltas dėl patirto smurto, už tai yra atsakingas suaugęs žmogus, kuris elgėsi neleistinai.
• Skatinti vaiką pasidalinti savo išgyvenimais, jausmais. Tikėtina, kad vaikas patiria daug įvairių jausmų ir išgyvenimų: baimę dėl smurtautojo keršto, gėdą, kaltę ir kitus jausmus, kurie jį slegia.
• Klausiant, kalbant siūloma vartoti vaikui suprantamus žodžius, sąvokas, atitinkančias vaiko amžių, pažintinius gebėjimus, supratimą ir specialiuosius ugdymosi poreikius, jei tokių yra.
• Suprasti, kad vaikas gali būti emociškai prisirišęs prie smurtavusio prieš jį asmens (pavyzdžiui, jei vaiką seksualiai tvirkino artimas asmuo, vaikas gali išgyventi labai prieštaringus jausmus – meilę smurtautojui ir neapykantą jam už padarytą skriaudą). Siūlytina vengti vaiką kaltinančių, vertinančių ar nukreipiančių klausimų, teiginių.
• Klausytis vaiko ir sąžiningai atsakyti į jam kylančius klausimus: vaiką gali kankinti nežinia dėl ateities, dėl smurto atskleidimo pasekmių. Svarbu patikinti vaiką, kad bus stengiamasi užtikrinti jo saugumą, tačiau nežadėti to, ko nėra galimybės išpildyti (pavyzdžiui, nereiktų vaikui sakyti „Tavo mama nenusimins“).
• Paaiškinti vaikui (atsižvelgiant į vaiko amžių ir supratimą), kas vyks po to, kai jis pasisakė, kokių veiksmų imsis mokyklos darbuotojas vaikui apsaugoti.
• Būti prieinamu vaikui, nepalikti jo vieno su savo problema, mintimis ir jausmais.

Kalbantis su vaiku yra dalykų, kurių neleistina sakyti:

• Negalima žadėti to, ko nebus galimybės ištesėti, pavyzdžiui, nesakyti „Tau daugiau nieko blogo neatsitiks“.
• Neleistina versti vaiko detaliai pasakoti apie patirtą smurtą. Svarbu leisti jam kalbėti tiek, kiek jam norisi.
• Nereikėtų klausinėti vaiko apie jo jausmus smurtautojui.
• Geriau neklausti vaiko, kodėl jis anksčiau nepasakė ar nesipriešino smurtui. Tai vaikui gali sustiprinti kaltės jausmą. Jei yra žinoma, kas yra smurtautojas, ar leisti jam susitikti su vaiku, spręs teisėsaugos institucijos kartu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. 
• Negalima leisti vaikui atsiskleisti prie kitų vaikų. Apie smurtą su vaiku reikia kalbėti individualiai saugioje aplinkoje. Reikia saugoti ir gerbti vaiko privatumą, neatskleisti ir neaptarinėti informacijos su svetimais asmenimis.

Rekomenduojama vaiko papasakotas smurtinės situacijos detales užrašyti kaip įmanoma tiksliau, cituojant vaiko kalbą:

• kada prasidėjo smurtas,
• kas smurtavo,
• kas žino ar žinojo, kad vaikas patiria smurtą,
• kam vaikas yra dar pasakojęs ar kodėl nepasakojo,
• kokie, vaiko supratimu, buvo smurtautojo motyvai,
• kaip vaikas jautėsi po smurtinio įvykio. 

Būtina įvertinti, kiek vaiko pasakojimas galimai realistiškas, ar vaiko nurodomos aplinkybės, faktai atitinka sužalojimų turinį, sunkumą (pavyzdžiui, ant vaiko rankos matoma suaugusio asmens plaštakos dydžio mėlynė, o vaikas sako, kad jam per ranką sudavė penkiametis brolis). 

Svarstyti apie vaiko patiriamą smurtą galima, kai vaiko sužalojimai yra neįprasti, jo pasakojimas atrodo neįtikinamas. 

SVARBU PRISIMINTI: smurtą patyrę vaikai dažnai neprisipažįsta, kas ir kaip prieš juos smurtavo, dėl įvairių priežasčių: 

• galvoja (ar yra įtikinti), kad yra patys kalti dėl tokio elgesio su jais;
• nori būti ištikimi savo smurtautojui;
• bijo smurto atskleidimo pasekmių ar panašiai. 

Dėl to apie smurtą su vaiku reikia kalbėti saugioje aplinkoje ir vaikams suprantama kalba.

Šaltinis: SADM