Kurčiųjų istorijos mokslas: praeitis ir ateitis
Per visą istoriją kurtieji sudarė „pažemintąją ir nuskriaustąją“ mažumą, kuriai neatsirado vietos istorijos knygų puslapiuose. Tačiau, kaip paaiškėjo pastaraisiais dešimtmečiais, „tylioji mažuma“ turi ką pasakyti. Kviečiame visus skaityti sausio mėn. „Akiratyje“ išspausdintą, J. Vanagienės išverstą straipsnį apie kurčiųjų istorijos mokslą.
Kurčiųjų istorija – tai nauja mokslo sritis, mokslas apie kurčiuosius ir kurčiųjų bendruomenes. Šiuo atveju žmogus tyrinėjamas ne kaip objektas, o kaip veikiantis subjektas bei savo likimo kūrėjas.
Tradicinė surdopedagogikos istorija skirta žymiems kurčių vaikų mokytojams, jų mokymo metodų aprašymams ir t. t. Kurčiųjų bendruomenės egzistuoja apie 200 metų, tačiau nuo tada, kai pradėjo veikti pirmosios kurčiųjų mokyklos, surdopedagogikos istoriją rašę žmonės nustumdavo kurčiuosius į šešėlį, palikdavo paraštėse tiek kurčius vaikus, tiek suaugusiuosius, netyrinėjo kasdienio jų gyvenimo... Nepatekusiems į tyrėjų akiratį kurtiesiems neliko vietos istorijoje. Tad kurčiųjų praeities tyrėjai kelia užduotį „grąžinti kurčiuosius istorijai“.
Kurčiųjų istorija ne tik papildo, bet ir naujai vertina surdopedagogikos istoriją: kai kuriuos dalykus, surdopedagogų vertinamus kaip „progresyvius“, tyrėjai gali įvertinti su „minuso“ ženklu, pažvelgti į juos nauju rakursu, naujai akcentuoti įvykius, susijusius su kurčiųjų ugdymu.
Naujos mokslo disciplinos atsiradimas rodo, kad išaugo kurčiųjų savivoka. Galima sakyti, kad kurčiųjų istorija vykdo tam tikrą „socialinį užsakymą“: kurtieji nebenori būti paternalistinės (Perdėta ir visa apimanti valstybės globa, kai daugėja valstybinio reguliavimo, valstybės kišimosi į daugumą žmogaus gyvenimo sričių ir kai vyksta didelis perskirstymas – red. past.) globos objektais, nenori toleruoti niekinamo požiūrio į gestų kalbą ir apribotų teisių laisvai gauti informaciją. Ir istorikai kreipiasi į praeitį, nes „praeities aiškinimas grindžiamas analogijomis su dabartimi, be to, praeitis gali paaiškinti dabarties reiškinius“.
Kas gi yra kurčiųjų istorijos objektas? Istorikui, tyrinėjančiam kurčiųjų bendruomenes „iš vidaus“, tai būtų kurčiųjų bendruomenė laike ir erdvėje, gestų kalbos raida arba kurčiųjų kova už savo teises. Istorikų, tyrinėjančių kurčiųjų bendruomenes „iš išorės“, tyrimo objektas yra pati bendruomenė, jos mentalitetas, požiūris į „nukrypimus“ vienu ar kitu laikotarpiu.
Kurčiųjų istorija – jauna mokslo sritis. Galima išskirti pagrindinius istorijos tyrimų aspektus: kurčiųjų istorijos, kaip mokslo disciplinos, metodologijos problemos, sociologiniai ir filosofiniai kurtumo aspektai; kurčiųjų bendruomenių susikūrimas ir raida, kurčiųjų švietimo istorija, bendravimo, gestų kalbos ir vertimo problemos, kurčiųjų kultūra, atskirų kurčiųjų gyvenimas ir kūryba.
Kurčiųjų istorija, kaip ir istorija apskritai, tyrinėja faktus. Istorikai tuos pačius dokumentus ir liudijimus gali tyrinėti skirtingais pjūviais bei skirtingais metodais, ir taip jie turės skirtingas istorijas. Remdamasis tais pačiais dokumentais vienas tyrėjas parašys surdopedagogikos istorijos skyrių (apie kurčiųjų mokymo metodiką), o kitas – kurčiųjų diskriminacijos istoriją (apie gestų kalbos draudimą ir pan.).
Dirbdamas su istoriniais šaltiniais istorikas turi mokėti pažvelgti į vieną ir tą patį reiškinį ir „girdinčiojo akimis“, ir „kurčiojo akimis“ – rasti šių matymų panašumų ir skirtumų. Galima palyginti surdopedagogų ir kurčiųjų jaunimo požiūrį į kurčiųjų santuokas arba, pavyzdžiui, į kurčiųjų, kaip mikrobendruomenės, vienybę. Arba panagrinėti skirtingus gestų kalbos vertinimus: surdopedagogams (žodinės kalbos šalininkams) ji simbolizuoja pedagoginių pastangų žlugimą, o kurtiesiems tai yra adaptacijos priemonė, o kartais ir „grįžimas prie šaknų“.
Kurčiųjų bendruomenės istoriko tyrimų lauke yra simboliai ir įvaizdžiai, apibūdinantys kurtumą ir kurčią žmogų tam tikroje kultūroje, visuomenės kurčiųjų atžvilgiu taikomos pedagoginės, teisinės, politinės normos, šeimos ir darbo santykiai, į kuriuos „įtraukiami“ kurtieji, kurčio žmogaus savivokos ir identiteto problema. Kurčiųjų istorija tyrinėja, kokius vaidmenis ir normas visuomenė priskiria kurtiesiems per socializacijos sistemas, kultūros vertybes ir simbolius. Tyrinėjant kurčiųjų įvaizdį žiniasklaidoje galima gauti daug informacijos apie pačią visuomenę.
Kurčiųjų gyvenimą praeityje tyrinėjančius istorikus domina pasirinkimo laisvė, asmens savirealizacijos, identiteto problemos. Istorikai kelia klausimą, ką reiškė būti kurčiuoju skirtingais istoriniais laikotarpiais, ieško liudijimų apie kurčiųjų statusą, jų profesinę karjerą. To neįmanoma padaryti be istorinių tekstų analizės, anuomet gyvenusių žmonių minčių iššifravimo.
Norint gauti informacijos apie kurčiuosius praeityje, būtina ne tik atidžiai išnagrinėti įvairius šaltinius, bet ir atsižvelgti į žmonių, kurie sukūrė tiriamus šaltinius, mentalitetą: kitų epochų, visuomenių ir civilizacijų žmonėms istorikai užduoda savo klausimus, bet tikisi gauti jų atsakymus, nes tik tokiu atveju įmanomas dialogas.
Didelė problema ir tai, kad apie visuomenės požiūrį į kurtumą ir kurčiuosius praeityje galima spręsti remiantis labai retais literatūros šaltiniais, o tekstų, kurių autorystė priklauso ankstesnių laikų kurtiesiems, beveik nėra, todėl tenka imtis prielaidų ir spėjimų. Istorikų šaltiniai - kurčiųjų bendruomenių laikraščiai ir žurnalai, mokyklų laikraščiai, ataskaitos. Labai svarbi ir „žodinė istorija“ – tai pasakojimų, prisiminimų apie vienokius ar kitokius išgyvenimus bei patirtį įrašai. Taip pat būtina įvertinti, kad kurčiųjų bendruomenė yra nevienalytė, todėl reikia ištirti įvairialypę jų patirtį.
Kurčiųjų istorija nėra mokslas dėl mokslo. Kurčiųjų istorijos tyrėjai kaupia žinias, reikalingas kurčiųjų organizacijoms, kovojančioms už socialinius pokyčius. Šios žinios naudojamos ir siekiant keisti visuomenės požiūrį į kurčiuosius.
Iš rusų kalbos vertė Joana Vanagienė
Šaltinis: http://novznania.ru/archives/8827
Kokia jūsų reakcija?
