Kurčiųjų istorijos mokytoja S. Vaiciukaitė: „Duoklė gyvenimui“

Pagerbdami S. Vaiciukaitės atminimą, pristatysime jos asmenybę kaip žmogų, save atidavusį pedagoginei veiklai, kraštotyrai, muziejaus steigimui, gėlininkystei, aplinkos puoselėjimui ir gyvenusį pagal krikščioniškas vertybes. Biografija sudaryta pagal dokumentinius šaltinius, saugomus Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų archyve bei muziejaus fonde, ir autentiškus liudijimus. Taip pat panaudotos ištraukos iš mokyklos direktoriaus B. Jauniškio publikacijos, bendradarbio Vladislavo Janulio ir mokinės (straipsnio autorės) atsiminimai.

Iki šių dienų man atmintin įstrigęs mokytojos Stasės posakis „Duoklė gyvenimui“. Laikui bėgant, tyrinėjant jos biografiją, supratau šių žodžių prasmę. S. Vaiciukaitė įprasmino savo gyvenimą krikščioniška meile kurtiems vaikams.

S. Vaiciukaitės biografija

Ji gimė 1924 m. kovo 4 d. Adomiškių kaime (Švenčionių sav.). Stasės tėvai Juozas ir Marija Vaiciukai buvo paprasti kaimo žmonės. Ji turėjo du brolius: Bronių ir Silvestrą bei sesę Uršulę.

Baigusi Švenčionių septynmetę mokyklą ir Amatų mokyklą, S. Vaiciukaitė 1945 - 1948 m. mokėsi Vilniaus politechnikume (2008 m. reorganizuota į Vilniaus technologijų kolegiją) amatų mokytojo specialybės. 1948 -1949 m. dirbo vienoje Vilniaus pradinėje mokykloje mokytoja, o 1949 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta dirbti Vilniaus kurčių-nebylių mokykloje darbelių pamokos mokytoja. Moters mokslo kelias čia dar nesibaigė, ji 1950 m. įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, Istorijos fakultetą, jį baigė 1954 m. Tuomet ėmėsi istorijos mokytojos darbo.

Nepraėjus nė penkmečiui S. Vaiciukaitė buvo paskirta į mokymo dalies vedėjos pareigas ir čia išdirbo iki 1969 m. rugsėjo 1 d. Be šių pareigų, energinga moteris dar rado laiko vadovauti jaunųjų gamtininkų būreliui. Už rūpestingą mokymą ir vadovavimą S. Vaiciukaitei mokyklos vadovybė (direktorius B. Jauniškis) ne kartą išreiškė padėką ir pagyrimus, taip pat 1956 ir 1961 m. ji buvo apdovanota tuometės Lietuvos valdžios garbės raštais ir mokytojo pirmūno ženkliuku. O už gėlių auginimą - Sodininkų draugijos 1-ojo laipsnio diplomu. Mokytoja yra parašiusi nemažai pranešimų, kurie buvo skaitomi respublikiniuose pedagogų susirinkimuose, specialiųjų mokyklų vadovų pasitarimuose.

Apie 1969-uosius suprastėjus Stasės tėvų sveikatai, jie atsikraustė gyventi pas dukterį, kuri juos prižiūrėjo iki mirties. Dėl šios priežasties moteriai teko atsisakyti vedėjos pareigų ir pereiti dirbti istorijos ir gamtos mokytoja. 

S. Vaiciukaitė turėjo dar vienas svarbias pareigas: 1985-1986 m. direktoriaus J. Ignatavičiaus nurodymu kurčiųjų internatinėje mokykloje buvo įsteigtas kraštotyros būrelis, kuriam ji buvo paskirta vadovauti.

S. Vaiciukaitė Vilniaus kurčiųjų internatinėje mokykloje (dab. Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras) išdirbo net 50 metų - iki 1999 m. sausio mėn.

Nuveikusi didelius darbus tuometiniam Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrui, S. Vaiciukaitė mirė 1999 m. birželio 8 d.  Palaidota Vilniuje Saulės kapinėse. Pačios moters pageidavimu į paskutinę kelionę ji buvo išlydėta su lietuviškais tautiniais rūbais.

Pedagogės S. Vaiciukaitės dėka kurtieji mokiniai aplankė daug įvairių Rusijos miestų ir istorinių Lietuvos vietų

„Sklype prie mokyklos“

Straipsnis šiuo pavadinimu buvo publikuotas laikraštyje „Tiesa“ 1962 m. rugsėjo 15 d. Jį parašė buvęs  Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro direktorius, rašytojas B. Jauniškis. Straipsnyje vaizdžiai atskleidžiama S. Vaiciukaitės tvirta asmenybė, aktyvus pedagoginis gyvenimas. Pateikiame autentišką jo ištrauką:

„Mūsų mokykla-internatas gavo naujus, erdvius ir šviesius pastatus. Šalia – didelis žemės sklypas: kairėje ir dešinėje – du aukšti šlaitai, o tarp jų nuokalnė.

Su jaunųjų gamtininkų vadove Stase Vaiciukaite ilgai vaikščiojome smėlėtais šlaitais, kauburėta nuokalne. Tarėmės, kaip išplanuoti, kad pavasarį polaidžio vanduo neišplautų sodinių, kad vasarą sausros metu galima būtų lengvai palaistyti bandomąjį sklypą, medelyną, skverus ir gėlynus. Sutarėme nuokalnę sukasti terasomis, o po sklypą išvedžioti vandentiekį. Vadovė, ilgai galvojusi, staiga, lyg kažkieno pažadinta, tarė:

• O kur sodui vieta?.. Kaipgi mokykla be sodo?

S. Vaiciukaitės pasiūlymas gauti sodui papildomą sklypą susilaukė paramos ir miesto vykdomajame komitete. Prabėgo dar kiek laiko, ir radau ant stalo gėlėms sąskaitą. „Štai tau ir apsieisime be lėšų“, – pagalvojau. O čia dar statybininkai atsisakė nuokalnę sukasti terasomis.

          -  Taip sunkiai gėlės gavau, - kalbėjo gamtininkų būrelio vadovė. – Tulpės. Supraskite, net iš Maskvos ... Iš botanikos sodo...

Prisipažinsiu: nelengva buvo mane įtikinti, kad sąskaitą už gėles reikia apmokėti. Buvau beprarandąs viltį, kad mes aplinką gražiai sutvarkysime. Netgi ketinau atsisakyti papildomo sklypo sodui. Bet buvo žmogus, kuris nenuleido rankų, nesibodėjo iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, nereikalingų rūpesčių. (...)

Daug meilės, išradingumo ir darbo čia įdėjo jaunųjų gamtininkų vadovė, mokymo dalies vedėja S. Vaiciukaitė. Sutikusi abejingus žmones, ji nenumojo ranka, neatsisakė savo gražaus sumanymo, neatsitraukė nuo pradėto darbo. Jeigu ne jos atkaklus rūpestis, šiandien nebūtų šio grožio.“

Meilė darbui ir gamtai 

Buvęs S. Vaiciukaitės bendradarbis V. Janulis pasakojo: „Seniau dirbantys auklėtojai pasakojo, kad jai dirbant direktoriaus pavaduotoja mokykla skendėjo gėlėse. Iš savo gimtinės ji privežė bijūnų, alyvų, jazminų ir kitų dekoratyvių medžių ir krūmų, jais apsodino mokyklos aplinką. Jai pasitraukus iš pavaduotojos pareigų, visa tai greitai pranyko. Nebebuvo rožynų bei nuostabių gėlynų. (...) S. Vaiciukaitė mėgo ir saviveiklą, su klase pastatė spektaklį „Legenda apie tulpes“, kuriuo gėrėjosi visa mokykla. (...) Ji labai mėgo turizmą. S. Vaiciukaitė pabuvojo su mokiniais daugelyje buvusios Tarybų Sąjungos miestų.

„Klasė kaip viena šeima“

Mano pačios atmintyje ryškų pėdsaką paliko pirmasis susitikimas su klasės vadove S. Vaiciukaite. Jis įvyko klasėje per istorijos pamoką. Ryškiai atsimenu jos lengvos ironijos persmelktą šypseną, kuri mums kėlė keistą baimę ir pagarbą. Tačiau jos tolerancija ir savotiška optimizmo ir ryžtingumo aura, kuri ją supo, ilgainiui išsisklaidė nejaukumą. Nuo pirmos dienos vadovė mus mokė gyventi kolektyviai. „Klasė kaip viena šeima“ – ši jos frazė buvo mūsų klasės devizas. Taip ir gyvenome, viską darydami patys: kelionėms rinkome pinigus ir taupėme klasės kasoje. Vadovė Stasė daug jėgų ir sveikatos įdėjo organizuodama mūsų keliones. Kartu pamatėme daug įvairių Rusijos miestų ir aplankėme nemažai istorinių Lietuvos vietų.

Nuo istorijos iki kraštotyros

Buvę mokiniai šiandien pabrėžia, kad meilę gimtajam kraštui įskiepijo būtent pedagogės S. Vaiciukaitės gyvenimiškos pamokos, skatinančios domėtis savo aplinka ir istorija.

Nuo 1985 m. S. Vaiciukaitė tęsė žymaus surdopedagogo  Jono Glembockio pradėtą darbą, rinko ir pildė jo sukauptą medžiagą apie Lietuvos kurčiųjų mokymo istoriją. Su kraštotyrininkais lankė buvusius mokyklos pedagogus, aprašė jų atsiminimus, rinko įvairią medžiagą, kuri praturtino mokyklos muziejaus fondą. Vienas reikšmingiausių S. Vaiciukaitės gyvenimo įvykių - tai kraštotyrininkų darbų paroda Vilniaus kurčiųjų mokyklos 50-mečio proga. Istorikė sulaukė daugybės pagyrimų už vertingą darbą.

S. Vaiciukaitė kraštotyros srityje dirbo iki pat išėjimo į užtarnautą poilsį – 1998 m. gruodžio mėn. Šis žmogus taip ir liktų kurčiųjų bendruomenės istorijos paraštėse, jeigu ne jos kraštotyrinis darbas, nes jis yra vienas didžiausių įnašų į muziejų, kuriame, atėjus laikui, kurčiųjų jaunoji karta atras savo istoriją.

S. Vaiciukaitė įprasmino savo gyvenimą krikščioniška meile kurtiems vaikams.

Pedagogės S. Vaiciukaitės dėka kurtieji mokiniai aplankė daug įvairių Rusijos miestų ir istorinių Lietuvos vietų.

Ramunė BUIKAUSKIENĖ

"Akiračio" info.