Lauktuvės iš Pietų Amerikos
Straipsnis apie Lauros Valytės vieną didžiausių gyvenimo nuotykių, fizinę kelionę po Lotynų Ameriką ir dvasinę kelionę į save.

Laurą VALYTĘ nuo paauglystės lankė mintys apie išnykusią inkų civilizaciją, indėnus. Svajonę visa tai išvysti iš arti vis tramdydavo: „Tai ne man“. Tačiau 2016 m. pirmąkart nuvykusi į Meksiką ir prisilietusi prie kitos, senosios majų, kultūros, mergina sako aiškiai pajutusi, kaip joje nubudo vidinis inkas. Jau tada apsisprendė: į Pietų Amerikos žemyną ji būtinai sugrįš.
Suplanavo kelionę 2020 m., bet profesinį ir asmeninį gyvenimą „cunamis“ užklupo metais anksčiau. Ir, kai asmeninis dangus ėmė maišytis su žeme, 2019 m. vasarai įpusėjus Laura nutarė gelbėtis: „Jutau, kad esu ant perdegimo ribos, kad visiškai neturiu laiko sau, tuomet susiėmiau ir kreipiausi į savo tiesioginę vadovę. Ji yra nuostabus, supratingas žmogus. Paaiškinau, kad privalau išvykti. Paprašiau 6 mėnesių nemokamų atostogų. Trūkstamą pinigų sumą kelionei paskolino šeima“.
Taip prasidėjo L. Valytės vienas didžiausių gyvenimo nuotykių, fizinė kelionė po Lotynų Ameriką, dvasinė kelionė į save. Galbūt šiuo nelengvu visiems laikotarpiu iš lietuvės patirčių stiprybės ir gerų emocijų pasisemsime ir mes?
Norėtų sugrįžti
Iš pradžių mūsų herojė ketino keliauti į pietus nuo Brazilijos. Tačiau ten prasidėjo žiema. Tad, atskridusi į žemyną, pusantro mėnesio sustojo futbolo ir sambos šalyje, ten susidėliojo naują kelionės planą. Jis ją nuves į žemyno šiaurę: Paragvajų, Boliviją, Peru, Ekvadorą, Kolumbiją.
Brazilija Laurai visada liks šalimi, į kurią norėtų sugrįžti dar ir dar. Pirmiausia dėl to, kad žmonės ten telkė dėmesį į visai kitokį jos išskirtinumą: šviesų gymį, aukštą ūgį, dailią figūrą. Ir ji pirmąkart pasijuto tiesiog svetimšale moterimi, kalbančia užsienio kalba.
Socialiniai kontrastai Brazilijoje – labai ryškūs. Tačiau, kitaip nei Europoje, tvirtino pašnekovė, turtingieji ten daug arčiau paprastų žmonių ir tikrųjų vertybių: užuojautos savo artimui, noro padėti. Tą ji patyrė kelionėje susipažinusi su teisininkės ir architekto šeima. Porą kartų Laurą pakalbinusi ir atsakymo nesulaukusi moteris sumojo: „Tu negirdi?“ Paėmė telefoną, pradėjo rašyti ir jau netrukus žinojo apie ją beveik viską. Visą likusį ekskursijos laiką pora globojo lietuvaitę. O vos kelionei pasibaigus, jau kitądien ji sulaukė kvietimo pavakarieniauti jų giminaičių namuose, kur buvo patys apsistoję. Kai atvyko, namiškiai ją sutiko kaip 100 metų nematytą giminaitę. Būdama Paragvajuje, Laura sulaukė buvusių bendrakeleivių kvietimo per Rio de Žaneiro (toliau – Rio) poezijos pavasario festivalį apsistoti jų pagrindiniuose namuose.
„Namai – reikia pamatyti, – susižavėjimo neslepia mergina, – tačiau duris jie atvėrė taip pat plačiai, kaip atveria vargingai gyvenantys brazilai – be dvejonių“, – dėkinga už svetingumą pašnekovė.
Brazilija – nakties šokių šalis. Gyventojams nė nereikia barų, šokių aikšteles kuria čia pat, gatvėje ir atsiduoda sambos (Brazilijos šokio stilius) magijai, nesidrovėdami improvizuoja. „Brazilija gyvena nesibaigiančiu šventės, meilės ir aistros ritmu”, – vis kartojo Laura.
Favela – taip čia vadinami lūšnynų kvartalai. Iš viso šalyje jų – apie 750. Šie rajonai įsikūrę ant aukštų kalvų, namai juose pastatyti iš po ranka pakliuvusių medžiagų ir daiktų, dažnai be įrankių. Gatvelės siauros, dauguma iki šiol neturi kanalizacijos ir elektros. Anot, Lauros, ten tvyrantis kvapas ne koks, klesti narkotikų prekyba ir nuolat vyksta dėl įtakos kovojančių gaujų karai. Lietuvė apsilankė Rio faveloje. Matė ant visuomeninių pastatų stogų įrengtas futbolo aikšteles, pasigrožėjo nuo kalvos atsiveriančia Rio panorama, stebėjo dūkstančius gatvėse vaikus. Po favelą lietuvę lydėjo vietinis gidas. Artimieji Laurai buvo uždraudę lankytis tokiuose rajonuose, o naujieji draugai sakė: nepabūti faveloje – nepažinti Brazilijos dvasios. „Tai buvo pirmas kartas, kai sulaužiau pažadą šeimai, – prisipažįsta Laura.“
Be nuotykių tąkart neapsiėjo. Ekskursijai artėjant į pabaigą, L. Valytė staiga pajuto pasikeitusią gido nuotaiką: visas jo linksmumas išgaravo, nei iš šio nei to paklausė, kaip ji jaučiasi. „Kodėl manęs šito klausi?“ – jau ketino aiškintis mergina, kai akies krašteliu pamatė automatinį ginklą laikantį, grėsmingu žvilgsniu ją veriantį vyrą. „Taip ir nenustojau drebėti iki ekskursijos pabaigos“, – prisipažino pašnekovė. O gidas jai primins: „Sakiau, kelionė į favelą – vien tavo asmeninis pasirinkimas“. Iš tiesų, jis buvo įspėjęs, kad tik 50 proc. tikimybė, jog ekskursija baigsis laimingai. Vyras pats favelos gatvėse jau yra netekęs ne vieno draugo. Susišaudymai ten vyksta ir dienomis.
Dėl svajonės – per pragarą
Maču Pikču lietuvaitę pakerėjo deja vu (kažkur matyta) pojūčiu. „Internete apie šitą slenkstį nieko nerašoma – bet aš jį prisiminiau! Ten atpažinau daugybę dalykų, kuriuos mačiau pirmą kartą gyvenime. Jei tikite reinkarnacija, manau, mane suprasite, – tikino mergina ir vėl išgyveno būseną, kai ten, ant kalno, tarsi peržengė realybės ribas ir susiliejo su užmarštin nugrimzdusia civilizacija. – Būna, kad paveikslėlyje viskas nepaprastai gražu, bet tikrovėje nuvilia. Čia buvo kitaip: miesto grožis pranoko lūkesčius. O mistika tvyrojo kiekviename žingsnyje.“
Tačiau kelionė į prarastą inkų miestą, kuris, spėjama, tarnavo kaip žiniuonių slėptuvė, nebuvo rožėmis klota. Trečią išvykos dieną stovyklaujant prie laužo bendrakeleivė netyčia Lauros koją apipylė alumi. Naktį toje neapsaugotoje purškalo nuo uodų vietoje mažyčiai kraujasiurbiai surengė puotą. Rytą, vietoj čiurnos, pūpsojo raudoniu tviskantis kalnas, kurio niekaip neįmanoma buvo įbrukti į batą. O laukė 22 km žygis pėsčiomis.
Tuomet vienas vyras atsiskyrė nuo grupės ir pasiūlė remtis į jo ranką, o dar kitas panoro būti jų „navigacine sistema“. Kai jie trys galų gale pasiekė stovyklą, visi ekskursijos dalyviai džiūgavo ir plojo. O kitądien, sužinojo Laura, gidas sumanė ją įsodinti į specialiai užsakytą autobusą ir užvežti į Maču Pikču. „Tik ne tai! Neatimkite iš manęs malonumo!“, – protestavo mergina ir prisiekė: – Aš nebūsiu našta.“ Ir nebuvo. Kartu keliavęs britas jai davė tabletę nuo alergijos, koja per naktį atslūgo, skausmas atsitraukė. Įveikusi dar ne vieną išbandymą, galų gale lietuvė išvydo inkų civilizacijos perlą visa savo didybe. „Nukeliavusi ten, žinojau: grįžau į savo dvasinius namus“, – dalijosi išgyvenimais pašnekovė. Ir norėjo pasilikti amžinai, bet... nepasiliko.
Amazonės miškuose su čiabuviais
Savaitė, praleista su 1400 žmonių teturinčia sarayacu gentimi, ir Amazonės miškai, visuomet merginai asocijuosis su lėtai tekančio laiko oaze žemėje, kur praskaidrėja sąmonė, išsivalo mintys, veriasi tikrųjų vertybių klodai, užtenka laiko viskam, nustoja egzistavęs stresas.
Vietinių dievas – gamta. Jie meldžiasi medžiui, gėlei, vėjui. Nulūžusį medį palieka būti jo kritimo vietoje, nes čia jis pasirinko mirti. „Niekur nebuvo taip tamsu, kaip ten, tačiau niekur nemačiau ir tiek daug žvaigždžių danguje, – sakė keliautoja. – Nameliai, kur mus apgyvendino, išsibarstę po džiungles, o eiti per jas asfaltuotų takų nėra: pumos, į galvą besitrankantys sulig dviejų delnų dydžiu mėlyni drugiai, kumščio dydžio vorai, kurių mergina sakosi paniškai bijojusi, beždžionės. Ir nepaprasta tvankuma bei besikartojančios liūtys. Nuo kaip žirniai dydžio vandens lašų Laura slėpėsi kaip išmanė, o tuo metu čiabuvių atžalos džiaugsmingai maudėsi purvo voniose.
Ten sužinojo, kad jų šeima „dideli vargšai“. Mat Amazonės atogrąžose didžiausia vertybė – vaikai, o Lauros tėvų šeimoje jų vos du. Vietiniai turi mažiausiai 5, kai kurie 9 ar 10. L. Valytė nutarė pateikti savo „versiją“ ir ėmėsi lyginti vietinių ir europiečių pragyvenimo kaštus. Augant jos stulpelyje „sąskaitų“ krūvelei už vandenį, elektrą, maistą, transportą, mokslą, gydymą, o čiabuvių – žiojint tuščioms vietoms, jie mąsliai linkčiojo galvomis, galų gale pripažino: jei pragyvenimas jiems tiek atsieitų, ko gero, vaikų ir jie susilauktų mažiau.
Gentis jai suteikė išskirtinę privilegiją talkinti „prie puodų“. Tai įvyko jos veidą moterims išpiešus paslaptingais raštais ir atlikus įvesdinimo į vietinių šeimininkių būrį ritualą. Dažus gentis gaminasi iš didelių nuo medžių skinamų uogų. Parą jos „lepinasi“ laužo žarijose, kol tampa tinkamos „visažui“. Pirmenybė į valgio porciją ten – moterims. Tai dėl to, kad jos atsakingos už vaikus.
Laurai teko ragauti ir jų firminio kasavos gėrimo, kurį ruošti turi teisę tik moterys. Rytą šią daržovę, kurią vietiniai gausiai naudoja ir maistui ruošti, moterys sutarkuoja, o paskui visą dieną tarkį kramto ir spjaudo atgal į indą. Vakare – atskiedus masę truputėliu vandens – gėrimas paruoštas. „Aš jo skanavau, – sako Laura. – Tai jų kultūros dalis, o aš juk norėjau ją pažinti.“ Mėgautis juo reikia atsargiai, nes svaigina.
Sutiko giminingų sielų
Atminties skrynioje savo vietą rado ir kelionė į Boliviją, kur nepaprastai graži gamta, bet karvės ganosi tarp plastiko krūvų. Teko laimė pabuvoti aukščiausiai įsikūrusiame pasaulio mieste Potosi (4067 m. virš jūros lygio), buvo ir mažas „nusikaltimas” – kokos lapų arbata. Ja vietiniai ginasi nuo išretėjusio kalnų oro poveikio, o svečius vaišina dėl to paties, tik minimaliomis porcijomis.
Dar buvo banglenčių užsiėmimai Peru ir nuostabūs šios pramogos mokytojai, Kolumbija, Karibų jūra, kuri mūsų herojei pati gražiausia pasaulyje. Taip pat – gyvenimas šeimos viešbutyje, kuriame darbuojasi nepaprasto svetingumo šeimininkai, ir neprilygstama ekskursantų grupė. Jie kartu ruošė maistą, vyko į kokteilių barą, o išsiskyrė labai susidraugavę.
„Ekvadore su airių grupe pasiklydau kalnuose. Pykomės kaip tikri namiškiai, visi „geriausiai žinojom“, kaip rasti kelią, įrodinėjom savo tiesą, netekdavom kantrybės, o rankomis visi gestikuliavo ne prasčiau už mane“, – prisiminusi kvatoja Laura. Galų gale, pasišviesdami telefonais, jie rado takelį į viešbutį. Baimė užsimiršo, o nepažįstamų žmonių, gresiančios nelaimės akivaizdoje susitelkusių į didelę šeimą, paveikslas stovi prieš akis iki šiol. Šioje kelionėje mergina dar susipažino su italu, besidominčiu kurčiųjų kultūra, netrukus su Laura jis jau kalbėjo gestais.
Ką reiškia keliauti vienai?
Tai nuo nieko nepriklausyti ir prie nieko nesitaikyti, vardijo mūsų herojė. Keisti planus, kada panorėjus. Išvykti tuoj pat, jei nepatinka, ir įstrigti ilgam, jei norisi dar pabūti. Prisiimti visą atsakomybę už save. Ir be baimės sutiktam nepažįstamajam atverti širdį. Jūs daugiau nesusitiksite ir tavo paslaptys bus saugios. Be to, jam dėl tavęs taip neskaudės, kaip skauda artimiesiems, jis ir neliežuvaus, kaip kartais nutinka atsivėrus pažįstamiems.
Pašnekovė įspėja: kelionės testuoja, tai ne visada malonu. Lauros blogiausi įtarimai taip pat pasitvirtino: grįžusi į Vokietiją sužinojo, jog serga bronchine astma, yra alergiška vabzdžių įkandimams. Bet įsitikino ir įrodė: blondinė nėra lygu tuštukė („fifa“). Suprato, kad atkakliai moka siekti tikslo, greitai mokosi, savo silpnybėms nepataikauja.
Keliavo viena, bet vieniša nebuvo. Draugystės ranką tiesė Brazilijos kurtieji. Jos senas geras bičiulis, suteikęs pastogę Rio, po visą šalį ieškojo patikimų kurčiųjų, kurie galėtų jai kituose miestuose pasiūlyti nakvynę, gal net palydėtų atkarpėlę, nurodytų lankytinas vietas. Jis „tikrino“ juos, rinko atsiliepimus. Vėliau tie nepažįstamieji dalinosi atsakomybe už ją, perduodavo vienas kitam jos globą tarsi estafetės kortelę.
Pažintis su nauja savo versija
Neįkainojamą pamoką sakosi L. Valytė gavusi iš nepažįstamos brazilės senutės. Kartą, jai autobuse braukiant į delną smulkius pinigėlius už bilietą ir niekaip kelių sentavų nesukrapštant, trūkstamus ištiesė miela senjorė.
„Brazilijoje žmonės sunkiai gyvena, o aš pataupiau kišenėje šlamančią realų kupiūrą. Tarsi pasinaudojau seno žmogaus gerumu“, – prisipažino lietuvaitė. – Man tai buvo šaltas dušas. Kadangi tikiu karma, nutariau jos neprovokuoti. Ir, kai kitądien manęs benamis paprašė pinigų, pasakiau, kad neduosiu, bet mielai pavaišinsiu jį pietumis. Nepakartojamas jausmas galėti duoti. Laime spindintis jo veidas buvo geriausias atpildas. Nuo tada mane tarsi kas pakeitė: stengiausi pagal galimybes stokojantiems padėti: pirkau maisto, net drabužių, smulkių daiktų. Išmokau svarbią pamoką: reikia dalintis, mažiau orientuotis į garsius vardus. Bolivijoje važiavau taksi, kurios dugne prie pat mano kojos žiojėjo skylė, pro ją mačiau grindinį – na, ir kas? Ir toks automobilis nuveža į tikslą.“
Mūsų herojė užsiminė ir apie „didžiausios svajonės“ išpildymo pavojus – ką daryti po to? Dėl to, išvykusi iš Maču Pikču, ji skubiai sukūrė naują planą. Taip atsirado banglenčių pamokos ir kiti nuostabūs dalykai. Ji turi ir dar vieną patarimą: nereikia su savimi tampytis blogų patirčių bagažo. Geriausia jį padėti tarsi knygą į perskaitytų leidinių lentyną.
Ne tik pati mokėsi. Kai pavargo tikėti gidų pažadais, kad suteiks jai informacijos vėliau, o „vėliau“ niekada neateidavo (išimtis – kelionė į Maču Pikču, kur jai skyrė atskirą gidą.), užsispyrė: „Grąžinkite mane į ten, iš kur paėmėte, ir atiduokite už ekskursiją sumokėtus pinigus!“ Suveikė. Pakeliui nusipirkęs rašomąją lentą ir žymeklį, gidas nuo tada jai iš anksto parašydavo apie lankytinus objektus. O atsisveikindamas padėkojo už suteiktą galimybę keistis.
Grįžo Laura sustiprėjusi ir atsitiesusi. Vėl pasirengusi kasdienybei ir iššūkiams. Atsisveikindama pasidalino dar viena įžvalga: „Persigalvojau ir ketinau Pietų Amerikos žemyne užtrukti iki 2020 m. vasario. Jei taip būčiau pasielgusi, galėjau net Europos dėl pandemijos nepasiekti, tikriausiai būčiau praradusi darbą. Visata, likimas, – nesvarbu, kaip pavadinsime, – rūpinasi mumis ir perspėja. Reikia tik pasitikėti.“
Nijolė Krasniauskienė
Nuotraukos – iš asmeninio L. Valytės archyvo
Straipsnis spausdintas 2021 m. sausio mėn. leidinyje „Akiratis“
Kokia jūsų reakcija?






