LGK meniniai kūriniai

Erika Jočytė. „Vienatvė“

Moteris, idealiai sušukuotais ir prigludusiais plaukais, pagimdo kūdikį. Kai ji pamato jo raukšlėtą veiduką – pajunta pasibjaurėjimą. Vaiką tuoj pat atstumia ir kūdikio tėvas. Augdamas vaikas kreipiasi į mamą, tačiau vėl patiria atstūmimą. Kreipiasi ir į tėtį – įvyksta tas pats. Jį atstumia ir jaunesnysis brolis. Jis nuolat lieka vienas. Taip eina diena po dienos, bėga laikas, vaikelis užauga. Jis vėlei džiugiai, su viltimi kreipiasi į mamą – ši jį atstumia, jis kreipiasi į savo tėtį – jis taip pat jį atstumia, galiausiai jis kreipiasi į savo jaunėlį brolį – jis ir vėl patiria atstūmimą. Jaunas žmogus nebeiškenčia – jis susimeta kelis daiktus, nužvelgia save veidrodyje ir pykčio kupinas pačiumpa krepšį už rankenų, užsimeta jį ant peties. Stipriai užtrenkęs namų duris, nužvelgia jo laukiantį kelią, iš abiejų pusių nusėtą vienodų namų, pakelia galvą paskutinį kartą pažvelgti į savo vaikystės namus – savo šeimą, kuri visada į jį žiūrėjo iš aukšto, nepriėmė jo, nuolat atstumdavo. Šie namai jam išnyko. Jis leidosi eiti vingiuojančiu keliu, liūdną, vienišą žvilgsnį nukreipęs pirmyn. Tarsi kine, poetiniame tekste pateikiami skirtingi planai: iš arčiau matoma kaip lyrinis kūrinio subjektas – jaunas žmogus – eina. Jo kūnas ritmingai juda, viena ranka jis prilaiko ant peties užmestą krepšį. Vėliau iš arti matomi jauno žmogaus žingsniai, po šio vaizdo poetė rodo ėjimą tarsi iš labai toli – stambus poetinio teksto kinematografinis planas vaizduoja jį einantį tolumoje. Kūno lingavimas laikant krepšį, žingsniai, ėjimas iš toli – šie kadrai ritmingai kartojasi ratu. Namai, pro kuriuos jis praeina, tolsta. Jaunas žmogus leidžiasi bėgti – jam judant keliu, pro jį greitai lekia medžiai. Staiga jis išvysta dailią lapę, kuri leidžiasi paglostoma ir nubėga tolyn. Tai jaunam žmogui suteikia džiugesio – jis su šypsena juda vis greičiau į priekį, pro jį iš abiejų pusių skrieja medžiai. Netrukus jis pamato sraunią upę, šalia kurios yra kalva. Užsilipęs ant jos ir stebėdamas vaizdą, jis užsnūsta. Nubudęs pamato, kad lauke jau sutemo. Nerimaudamas jis vėl leidžiasi bėgti pro medžius keliu. Jauno žmogaus bėgimas ritmingai kartojamas – tai kūriniui suteikia aiškiai juntamą pulsą. Jį sustabdo gandras, ilgomis kojomis vaikščiojantis lauku. Jaunas žmogus pasilenkia link gandro, tuo pat metu ant jo skruosto kapteli lietaus lašas. Pakėlęs akis jis suskumba žvilgsnį grąžinti prie gandro, tačiau jo jau nebėra. Daug lėčiau jis bando eiti pirmyn, medžiai pro jį slenka, jis juda keliu tol, kol jo dėmesį patraukia dailūs gėlių žiedai. Jis čiumpa juos į rankas, tačiau pasikartojęs lietaus lašas ant skruosto vėl nutraukia jo džiaugsmą: pažvelgęs aukštyn ir vėl nuleidęs žvilgsnį, jis pamato, kad jo rankos – tuščios. Ką tik laikytos gėlės pranyko. Nusiminęs ir sunerimęs jis lėtu žingsniu leidžiasi tolyn. Netoliese pamato stūksantį aukštą kalną. Užkopęs ant jo, jaunas žmogus išvysta šurmuliuojantį miestelį ir leidžiasi nuokalne link jo. Sulig kiekvienu žingsniu miestelis vis labiau priartėja. Galiausiai jį priėjęs, iš abiejų pusių pamato išraiškingus namų stogus, smailiais užriestais kampais, šalia jų – žongliruojantis klounas, o kitoje pusėje vaikai žaidžia futbolą. Staiga jaunas žmogus atsiduria priešais duonos kepyklėlę. Jis liūdnai nuleidžia akis, jo pilvas gurgia iš alkio. Jis atlapoja dvivėres duris, čiumpa kepaliuką duonos ir stoja į ilgą eilę. Vienas po kito žmonės apsiperka ir pasitraukia iš po truputį mažėjančios eilės. Priėjus jo eilei, jis džiugiai padeda kepaliuką ant prekystalio. Pardavėjas pažvelgęs šaltu žvilgsniu suveda kainą: - 5.00. Jis kiek susikremta ir lėtais, sunkiais judesiais ima traukti iš kišenės monetą po monetos: viena, dvi, trys, keturios. Jis viltingai ištiesia rankas su monetomis į priekį. - Ne, 5!, - piktai dėbteli pardavėjas. Jis darkart pabando tiesti monetas link pardavėjo, kūrinio lyrinio subjekto veide – neviltis, nusižeminimas, jis maldaujamai žiūri į pardavėją. Šis tik grubiai papurto galvą ir trūkteli kepaliuką link savęs. Jaunas žmogus nuleidžia akis ir staiga, jas pakėlęs, pamato moterį, vešliais, ilgais, raudonais plaukais. Ji su šypsena veide meiliai traukia monetas ir deda į alkanojo delną: vienas, du, trys. Jo veidas išduoda – jis negali atsistebėti tokiu dosnumu, tokiu nepažįstamosios gerumu. Jis čiumpa monetas, paduoda jas pardavėjui, paima kepaliuką ir skuba atsisukusi padėkoti, tačiau moters jau nebėra. Jis kiek sutrinka, liūdnas ir vienišas darkart praveria kepyklėlės duris ir kanda pirmąjį duonos kąsnį. Ritmingai eidamas keliu, jis valgo duoną, kepaliuko nė akimirkos neatitraukdama nuo lūpų. Dešinėje, apačioje jis akimis susiduria su elgeta – šis viltingai prašo išmaldos. Jis atgnybia dosnų gabalą ir paduoda elgetai. Jaunas žmogus eina toliau, tačiau iš kitos pusės jis ir vėl pamato jau kito žmogaus maldaujantį žvilgsnį. Jis paduoda duonos likutį elgetai. Po kurio laiko jis atsiduria šurmuliuojančioje, žmonių pilnoje aikštėje. - Gal matėte raudonplaukę moterį? Ne? Gal matėte jūs? Ne? O jūs? Taip pat ne. Gal tuomet jūs? Ne?.. Su lig kiekvienu klausimu iš jo veido dingsta pirminis entuziazmas, viltis. Jis liūdnai įsistebeilija priešais save. Netrukus jis ima kopti ant to paties kalno, nuo kurio nusileido ir desperatiškai ieškoti moters raudonais plaukais. Jis laksto akimis po visą miestelį, bandydamas minioje įžvelgti jam šilumą parodžiusią moterį. Staiga ant jo skruosto kapteli lietaus lašas. Jam pakėlus akis, lašas pavirsta stipria liūtimi. Staiga, labai įsibėgėjant, siaubingu greičiu visas miesto vaizdas, kuriuo dar ką tik lakstė šio jauno žmogaus akys, ima nykti, kol akimirksniu – pradingsta. - Ne, ne, ne!, - jis bando sustabdyti šį siaubą keliantį vaizdą, tačiau miestas dingsta, prieš jo akis nelieka visiškai nieko. Jis neviltingai pažvelgia į savo batus – jų padai atplyšę. Netoliese, apačioje jis pamato dvipusį kelią, kuriuo lekia automobiliai. Nusileidęs žemyn jis atsiduria prie pat šio kelio, pro kurį viena po kitos į skirtingas puses lekia mašinos. Jis lėtai eina pakraščiu, automobiliai lekia pro jį. Atsisukęs jis bando stabdyti mašinas, tačiau viena po kitos jos skrieja pro jį ir nesustoja. Keliui ištuštėjus, jis eina pirmyn visiškai nusivylęs, vienišas. Staiga jis pajunta stiprią vibraciją, tarsi žemė po kojomis sujudėtų. Jaunas žmogus staigiu judesiu atsisuka ir pamoja dideliam sunkvežimiui, prašydamas jo sustoti. Tačiau vairuotojas nė nestabteli – didžiuliu greičiu jis pralekia pro jį ir aptaško jį murzinu lietaus vandeniu nuo galvos iki kojų. Jaunas žmogus nebeapsikenčia – jis meta nuo pečių krepšį ir pasileidžia bėgti pirmyn. Pro jį skrieja susilieję vaizdai, jis lekia pasiutusiu greičiu ir sustoja ant tilto. Apsidairęs į abi puses, jis ryžtingai šoka žemyn. Jis užsimerkia. Poetinis vaizdas sustoja. Vos prasimerkęs, greta pamato taip ieškotą moterį, raudonais, vešliais, banguotais plaukais. Moteris švelniai žvelgė į jį iš aukštai. Jaunas žmogus apsidairo, jo akys grįžta prie moters: - Ar aš gyvas?, - karštai paklausė jis ir apsidairo darkart. Moteris ramiu, susikaupusiu žvilgsniu ištiesė jam ranką, pastarasis, pakėlęs akis, žvelgdamas tiesiai į moterį, suėmė jos ranką ir jie abu leidosi eiti tolyn. Jų siluetai lėtai tolo tol, kol visiškai išnyko.

Rūta Mingailaitė. „Meilės viražai“

Ilgi, banguoti plaukai, ilgos, dailios blakstienos, putlios, sodrios lūpos, daili figūra. Aukštakulniais ji kaukši kelio pakraščiu. Vieną po kito praeina medžius, augančius šalia. Ji nusuka žvilgsnį link kelio, vėjas lengvai, tarsi sulėtintame kino kadre, kedena jos plaukus. Savimi pasitikinti ir žvilgsnį į prie nukreipusi mergina eina pirmyn. Tolumoje ji pamato jį – su motociklininko apranga, šalmu ir ant akių nuleistu apsauginiu jo skydu. Jis motociklu lekia pirmyn. Jis tvirto kūno, plačių, raumeningų pečių. Motociklas skrieja keliu, kurio danga slysta iš po jo ratų – šį vaizdinį poetė perteikia lėtindama tempą. Vyro dėmesį atkreipia kelio pakraščiu einanti mergina. Mergina eina pirmyn – jos tvirtus žingsnius poetė perteikia sulėtintais judesiais. Taip pat lėtai vėjyje plaikstosi jos plaukai. Vyras stebi ją, jo motociklas juda lėtai. Mergina ištiesia ranką į priekį stabdydama motociklą. Vyras akimirksniu pasuka transporto priemonę link jos, motociklas trukteli į priekį, iš po sustabdytų ratų išlekia smėlio šuorai – motociklas sustoja. Mergina atsisėda ant motociklo ir – poetė priartina vaizdą – rankomis stipriai apsiveja vyro juosmenį. Motociklas lengvai pajuda iš vietos, palengva greičio rodyklė ima vis labiau kilti – jie lekia vis sparčiau. Greičio rodyklė pasiekia viršūnę ir motociklas skrieja nepaprastu greičiu: visas vaizdas susilieja. Jie pralekia pro šalį skrendančius paukščius, pakelėje esančią žolę. Jiedu skrieja vingiuojančiu keliu, kuris iš po motociklo ratų tiesiog slysta nuo greičio. Poetė ima lėtinti kūrinio ritmą, motociklo greitį ir perkelia žiūrovą į sunkvežimio kabiną: čia už vairo sėdi barzdotas vyras, ranka atsilošęs ant lango rėmo krašto. Jo pusilgiai plaukai styro iš po kepurės su snapeliu – šis pakeltas aukštyn. Vairuotojo krūtinė gausiai apaugusi garbanotais plaukais, jis apsirengęs marškinėlius su gilia V formos iškirpte. Iš vyro pažasties styro kuokštas plaukų ir sklinda nemalonus kvapas. Jis vairuoja atsipūtęs, viena ranka, plačiai žiaumodamas kramtomąją gumą ir prikąsdamas tarp dantų neuždegtą cigaretę. Perėmęs vairą kita ranka, jis nerūpestingai, apgraibomis ieško žiebtuvėlio – kuo labiau lenkiasi, tuo neatidžiau žiūri į kelią. Nuo sėdynės greta nukrenta ieškotas žiebtuvėlis ir nurieda žemyn. Staiga vairuotojas pažvelgia į kelią ir jo akys išsiplečia iš išgąsčio, burna išsižioja. Tokia pati išraiška atsiranda ir motociklininko veide. Sunkvežimis dar kiek pavažiuoja, vairuotojas jį stabdo, transporto priemonė ima suktis. Sunki, nemanevringa jo užpakalinė dalis lėtai slysta į šoną. Sunkvežimis pasisuka į kairę, juntamas smūgis, o iš įdaužtos sunkvežimio pusės pakyla dūmų šuoras. Tuomet sunkiasvorė mašina ima suktis į priešingą pusę, jos vairuotojas, suėmęs vairą abiem rankomis, bando išmanevruoti, sunkvežimis juda dešiniau. Šį vyksmą poetė perteikia sulėtindama vaizdus, tarsi kino filme. Sulėtėjusiame kūrinio ritme perteikiamas ir motociklininko manevravimas – jis metasi tai į vieną, tai į kitą pusę. Sunkvežimis ima virsti, jo kabinoje sėdintis vairuotojas nerangiai krenta, iš jo burnos išsprūsta cigaretė ir sukdamasi nukrenta žemėn. Vairuotojas, sumišusiu veidu, nerangiai sumostaguoja rankomis ore ir krenta. Sunkvežimis su didžiuliu trenksmu parvirsta ant šono, o iš jo pakyla dūmų debesys. Išsigandęs, iš baimės praverta burna motociklininkas tvirtai laikydamas vairą iš paskutiniųjų bando manevruoti. Už motociklininko sėdinti mergina rankomis stipriai laikosi įsikabinusi į vyrą – ji iš išgąsčio užsimerkusi, sukandusi dantis. Vyras motociklą suka tai į vieną, tai kitą pusę, tačiau šis ima kristi į šoną ir parvirtęs nevaldomai, su didžiule jėga slysta keliu. Virš jo vienas po kito kyla dūmų kamuoliai, kurie pasklinda ore ir ima jungtis, maišytis. Ore pakibęs dūmų rūkas palengva ima švelniai blėsti.

Paulius Jurjonas. „Juodoji orchidėja“

Ritmingais žingsniais keliu eina vyras. Jis apsirengęs madingu švarku, griežtų formų skvernais (dešinėje švarko pusėje rūbą puošia grandinėlė), ir aptemptas, siaurėjančias kelnes. Ritmingais žingsniais vyras eina pirmyn. Jo dėmesį patraukia tolumoje, dešinėje, po dideliu dulkių sluoksniu stovintis motociklas. Vyras lengvu rankos judesiu jas nuvalo, ore pasklidusios dulkių dalelės prieš akis akimirksniu atveria praeities vaizdinį: beprotišku greičiu pro akis iš abiejų pusių – dešinės ir kairės – lekia medžiai, keliu skrieja motociklas. Už jo vairo sėdi jis pats – laimingas, plačiai besišypsantis, motociklą pakreipdamas tai kairėn, tai dešinėn. Motociklas pasiutusiai lekia pirmyn švelniai linguodamas į abu šonus. Šis greitas, pro akis skriejantis vaizdas staiga kinematografiškai sulėtėja, tarsi sustabdytus kadrus jis mato motociklą, už jo vairo – save, po motociklo ratais slystantį kelią. Vaizdui atgavus įprastinį tempą, prieš akis iškyla dailių, apvalių formų moters vizija: juodi, banguoti, ilgi plaukai, gundančiai putlios lūpos, ilgos blakstienos. Vyrui užgniaužia kvapą, jo krūtinėje džiaugsmingai suspurda širdis, ji ima daužytis vis stipriau ir tiestis link moters. Vyras jaučia laimę, jo akyse – viltis, atsidavimas, begalinis susižavėjimas. Jis plačiai šypsosi ir tiesia savo širdį jai, tačiau jo širdis netrukus patiria begalinį skausmą – į ją smenga aštrūs spygliai. Vyrui šie smūgiai buvo netikėti, skaudūs. Širdis skausmingai traukiasi. Motociklas, linguodamas į abi puses – į dešinę ir kairę – ir vėl pasiutusiu greičiu lekia keliu, kelias slysta iš po jo ratų. Vaizdas ir vėl sulėtėja – lekiantis motociklas, kelias, jis – plačiai besišypsantis – laiko motociklo vairą, lengvais judesiais palinkdamas tai į dešinę, tai į kairę. Jis pažvelgia atgal – jo liemenį tvirtai apsivijusi ta pati moteris, jos banguoti plaukai it sulėtintame filme švelniai plaikstosi lėtame vėjyje. Motociklas, atgavęs greitį, vėl skrieja keliu, jį vairuoja vyras, lengvai palinkdamas tai į dešinę, tai į kairę. Dailios formos, juodi, banguoti, ilgi plaukai, putlios lūpos, ilgos blakstienos – jai jis viltingai tiesia bespurdančią, atvirą savo širdį. Vyro plačią šypseną veide staiga keičia pasikartojantys smūgiai – į jo širdį grubiai smenga spygliai. Sulig kiekvienu smūgiu vyro veidas persikreipia iš skausmo. Ore besisklaidanti dulkių dulksna staigiu judesiu susijungia ir užkloja motociklą. Su skausmu ir neviltimi jis sugrįžta į dabartį, prieš akis, dešinėje, jis mato dailiai lenktų formų motociklą. Atatupstas atsitraukia nuo jo ir sustoja. Darkart pažvelgęs į motociklą, žvilgsnį jis nukreipia į save, į savo širdį. Ji – juoda.

Erika Jočytė. „Greičio skonis“

Ragana su riebia karpa ant nosies, smailia kepure ant galvos, plačiu, kiek pūstu sijonu, patogiai apsižergusi šluotą, jos kotą tvirtai suėmusi abiem rankomis, iš lėto skrieja ore. Vieną po kito ji lėtai, ramiu tempu praskrenda vienodus namus. Kiek padidinusi greitį ji pajunta malonų to skonį ir užsimano pakvailioti – padūkusiu žvilgsniu ji apsidairo, išdykusiai apsilaižo lūpas ir su šluota ima lėkti pirmyn dideliu greičiu. Jos skrydžio tempas – pasiutęs. Namai pro ją lekia vienas po kito. Iš kairės, vėliau iškart iš dešinės pro ją didžiuliu greičiu praskrenda paukščiai. Į vieną jų ji atsisuka pasižiūrėti, o atsisukusi atgal staiga pamato, kad jai prieš akis – namo siena! Iš toli matyti kaip ragana ant šluotos į ją skausmingai atsitrenkia. Ji sunkiai mostaguoja rankomis, jos veidas prilimpa prie namo paviršiaus, visas kūnas pasiutusiu greičiu ima slysti žemėn. Vieną po kito ragana taip pralekia namo aukštus ir nesustabdomai sliuogia žemyn. Staiga kryptis pasikeičia – siena slysdamas raganos kūnas ima greitai kilti aukštyn. Aukštas po aukšto ji kyla link namo viršaus. Ji užsėda ant šluotos, jos veidas atlimpa nuo namo sienos. Lyg sukant atgal kino juostą, ji atbulai mostaguoja rankomis, mato dideliu greičiu atgal ore neriančius paukščius, milžinišku greičiu praskriejančius namus, tačiau pati juda atgal. Akimirksniu skrydžio greitis ir kryptis pasikeičia – ragana vėlei kaip ir kelionės pradžioje skrenda į priekį, tik šįkart – ramiai, iš lėto. Ji laiko šluotos kotą tvirtai suspaudusi rankomis, lėtai vieną po kito praskrieja namus, pro ją praskrieja vienas paukštis – pirma iš dešinės, vėliau kitas paukštis – iš kairės. Ji ramiai seka juos žvilgsniu. Atsisukusi ji pamato tą patį namą, į kurį praeityje buvo skaudžiai atsitrenkusi. Šįkart ragana padaro guvų lankstą sėkmingai aplenkdama namą. Ji paskrenda dar kiek toliau, pakyla aukštyn ir dingsta danguje.

Arnoldas Matulis. „Žaidimas“

Žvyruotas kelias, vingiuojantis palei aukštą ir statų gruoblėto paviršiaus kalną. Ant šio kalno stūkso mistiškai ir baugiai sukumpę, gumbais apaugę, susiraizgę medžiai. Žvyru važiuoja didelis automobilis, jo vairuotojas kratosi dėl kelio nelygumų: juda jo kūnas, laisvai kadaruoja ant nuleisto lango rėmo padėta ranka, kita ranka, laikanti vairą, taip pat kratosi. Visas automobilis netolygiai kilnojasi, klupinėja važiuodamas. Besikratantis vairuotojas perima vairą kita ranka ir nuo sėdynės greta pasiima žemėlapį, kuriame pasitikslina kryptį ir važiuoja toliau. Netrukus jis staigiai sustabdo automobilį. Paėmęs žemėlapį ir kiek jį pasukęs – kad vaizdas jame sutaptų su jam atsivėrusiu prieš akis, vyras pamato reikiamą kelią – tokį patį nelygų, tankiai apaugusį medžiais. Užgesinęs variklį, jis leidžiasi tuo keliu. Kryptį rodantį žemėlapį įsideda į kišenę. Eidamas jis braunasi pro tankias medžių šakas, kurios užstoja kelią. Pro jį netikėtai praskrenda didelis paukštis – vyrą tai siaubingai išgąsdina, tačiau nesustabdo eiti į priekį. Netrukus jis prieina skardį ir ilgą, siaurą beždžionių tiltą. Tiltas sujungtas iš siaurų lentučių, kurių viena nuo lengvo siūbavimo atsiskiria nuo tilto ir krenta žemėn. Jos kritimas labai ilgas – iš to matyti, kad ši vieta yra labai aukštai. Kitoje tilto pusėje – didžiulė, stati uola. Jis stipriai rankomis įsikabina į virvę ir ryžtingai žengia tiltu. Po kelių atsargių, riziką keliančių žingsnių jo koja staiga prasmenga – įlūžta ir žemėn krenta dar viena lentelė. Šios kritimą poetas perteikia kinematografiškai, pasitelkęs stambų planą – maža lentutė skrieja žemyn lengvai vibruodama nuo greičio. Ji plumpteli į žemę tuomet, kai ją stebinčiam vyrui vos pavyksta ją įžiūrėti. Vyras tai stebi išsigandęs, jo kakta nurieda riebus prakaito lašas, tačiau tvirtai laikydamasis rankomis, jis ryžtingai ima veržtis pirmyn ir netrukus atsiranda kitoje tilto pusėje. Prieš jo akis atsiveria vaizdas iš žemėlapio, kurį jis trumpam išsitraukia. Vyras netenka amo – ieškota vieta čia, priešais akis. Tai didžiulė uola su užsklęstomis didelėmis durimis, kurių kraštuose – stambios metalinės kniedės. Vyras pamėgina tas duris atidaryti – išlaužti rankomis, tačiau bandymas bergždžias. Greta jis pamato pamestą laužtuvą, suėmęs jį ima laužti duris. Nedidelis akmenukas, esantis sąramoje virš durų, nusirita ir krenta žemėn. Vyras smalsiai ir kiek išsigandęs praveria storas duris. Pro jų tarpą netikėtai išsiveržia pulkas šikšnosparnių. Tai kone mirtinai išgąsdina vyrą, tačiau greitai atsitokėjęs jis smalsiai primerkia akis, išsitraukia žibintuvėlį ir tamsi ola apsišviečia. Žingsnis po žingsnio jis nedrąsiai juda pirmyn. Uolos viršuje netyčia apšviečia piktai į vyrą dėbtelėjusį vorą – pastarasis greitai nubėga tolyn. Paėjęs dar kiek toliau, vyras atsiduria priešais kažką, apaugusį ilgu kailiu. Milžiniškas kūnas sunkiai kilnojosi nuo kvėpavimo. Vyras išsitraukė nuotrauką – iš jos grėsmingai žvelgė žvėris su pražiotais nasrais, aštriomis iltimis, pro kurias kabo liežuvis. Vyras įsideda nuotrauką ir drąsiai padeda ranką ant žvėries. Milžinas sukruta ir nasrais atsisuka į jo poilsį sutrikdžiusį smalsuolį. Vyras iš išgąsčio net prasižioja, žibintuvėliu jis apšviečia tai, ką mato priešais savo veidą – didžiulio žvėries snukį, kurio nasrai prasižioja, o iš nosies angų veržiasi purslai, tarp ilčių kadaruoja ilgas liežuvis. Žvėris grėsmingai suriaumojęs staigiai užsičiaupia. Vyras, mirtinai išsigandęs, paknopstomis ima lėkti ola atgal, užstumia sunkias duris ir traukiasi atatupstas. Eidamas atbulas, tarsi sustingęs iš baimės, jis mato kaip uždarytos durys ima dundėti – žvėris daužosi į jas. Netrukus dar daugiau akmenų ima lėkti žemėn. Tai išgąsdina ir lauke esančius paukščius – jie sprunka tolyn. Vyras medinėmis kojomis eina atbulas. Žvėris trenkia dar vieną smūgį į duris ir šios sunkiai nuvirsta ant žemės. Iš po jų pakyla dulkių kamuoliai. Dulkės trumpam apakina žvėrį, jis užsidengia akis. Atitraukus letenas nuo akių, jį akimirksniu apakina saulės šviesa – jis vėl užsidengia ir ima makabriškai išžiojęs nasrus grėsmingai riaumoti. Nuo šio riaumojimo į dangų pakyla pulkas paukščių. Žvėris nepaliauja riaumoti ir nuleidžia galvą žemyn. Apačioje, ant žemės jis pamato stovintį žmogų – poetas, pasitelkęs gestų kalbų gramatikai būdingą ikoniškumą, atskleidžia skirtingus itin didelio žvėries ir visai mažo žmogaus dydžius. Šis, pastebėtas milžino, leidžiasi bėgti tolyn. Jis neria link skardžio ir leidžiasi gležnu tiltu – klupinėdamas, griūdamas, bet tvirtai laikydamasis rankomis. Atsidūręs kitame tilto gale, jis puola pjauti peiliuku virvę, laikančią tiltą. Tilto dalis tarsi sulėtintame, iš toli rodomame kino kadre atitrūksta, krenta ir atsitrenkia į kitą skardžio šlaito pusę. Žvėrį tai pristabdo. Jis nenuleidžia tulžingo žvilgsnio nuo vyro ir ima judėti atbulomis. Staiga didžiuliais, stipriais šuoliais jis pasileidžia į priekį ir šoka per skardį. Sulėtintu vaizdu poetas rodo, kaip iš toli žvėries kūnas atsispiria nuo žemės ir šoka tiesiai, kaip išsižioja jo nasrai, kaip jo žvėries letenos tiesiasi. Vyras, persikreipęs iš baimės, pamato, kaip prie pat jo kojų, ant skardžio pakimba ir tvirtai laikosi žvėries letenos. Gyvūnas visu kūnu prisitraukia ir iššoka aukštyn. Poetas tai perteikia vis kaitaliodamas planus, tai žiūrovą priartindamas, tai nutolindamas nuo rodomo vaizdo. Vyras pasileidžia desperatiškai bėgti, staigiai sėda į automobilį, nesėkmingai veda variklį kartą, antrą, kol variklis negrabiai įsisuka ir visa mašina suvibruoja. Vyras vairuoja automobilį per nelygų kelią nepaprastai greitai, chaotiškai, apimtas panikos. Paskui jį dunda žvėris – beždžionė šuoliuoja į priekį atsispirdama nuo žemės stipriomis letenomis. Tvirta savo alkūne jis suduoda smūgį į greta kelio augantį medį – šis akimirksniu išsirauna iš žemės ir besisukdamas spirale didžiuliu greičiu pakyla į orą. Žmogus nepaliauja lėkti pirmyn, veidrodėlyje jis mato įsiutusį žvėrį – jis atsispiria letenomis, kūnu sunkiai ir greitai dunda žeme, jo nasrai baugiai pražioti, jis nepailsdamas lekia pirmyn. Vyrui kelyje darosi vis sunkiau valdyti automobilį – mašiną ima nešioti tai į vieną, tai į kitą puses. Vyras bando išlaviruoti, bet mato, kaip mašiną neša link akmens. Poetas įasmenina akmenį – žiūrovams jis perteikia, kaip akmuo žiūri į artėjančią mašiną, kaip automobilio padanga užvažiuoja ant akmens ir prispaudžia jo akį. Mašina ima virsti, suktis, pabyra visi automobilyje gulėję popieriai. Vyras išmetamas iš automobilio. Jis gulsčiai bando slinkti kūnu tolyn nuo žvėries, išsigelbėti. Tačiau beždžionė piktu veidu prisiartina prie jo ir iš visos jėgos baksteli vyrui į šoną – beždžionė šiame žaidime jį „atliečia“. Vaizdą poetas tarsi sustabdo – beždžionė, piktai nenuleidžianti akių nuo vyro, galų gale nusuka snukį, piktai išžiotus nasrus ir dundėdama nuslenka nuo žmogaus atgal link savo olos. Vyras – išsigandęs, prasižiojęs, sustingusiu žvilgsniu – griebiasi už širdies. Palengva jo pulsas ima rimti.

Nijolė Karmazienė. „Gestų kalba“

Oru lengvai judėjo vėjas. Iš lėto, vis stiprėjančiais gūsiais jis išsiūbavo didžiules, plačias medžių lajas. Iš jų ėmė lėtai, minkštais zigzagais žemyn leistis medžio sėklutė. Ji palengva nusileido ir įsmigo į žemę. Sėkla vieną po kitos ėmė leisti šakneles. Iš sėklos prasikalė daigas – į viršų ėmė stiebtis jaunas medelis. Į skirtingas puses proporcingai ėmė augti ir aukštyn stiebtis liaunos šakelės, o ant jų – iš pumpurų sprogti lapeliai. Vieną po kitos daigas leido liaunas šakeles, kurios taip pat netruko aplipti lapais. Šakų priaugo labai gausiai, vienos jų stiebėsi aukštyn, kitos buvo išsikėrojusios į šonus ir visos jos – nusėtos lapais. Užaugo tanki medžio laja, sutvirtėjo, sustiprėjo ir jo kamienas. Šakos taip pat tapo tvirtos, jų priaugo itin gausiai – jaunas medelis išaugo į plačiakamienį, tvirtą medį su didžiule, vešlia laja. Jis lengvai ir laimingai leidosi siūbuojamas vėjo. Poetė pateikia ir kitą planą – tvirtą, vėjyje linguojantį medį rodydama tarsi iš toliau. Greta kelio vingiavo mažesnis keliukas, palei jį augo ir kiti medžiai, leidžiantis keliu tolyn greta augo vešli žolė. Dar kiek toliau kelias vingiavo link didelio, stataus, gruoblėto kalno. Jo viršūnėje esančiame dideliame lizde įsikabinęs tvirtais kojų nagais sėdėjo aštriasnapis erelis. Akimis jis sekė linguojančią plačią medžio lają. Nuo jos erelis negalėjo atplėšti akių. Aukštyn jis iškėlė didelius, plunksnuotus savo sparnus ir ore lengvai sujudino jų galus – šis vaizdas tarsi švelnus medžio lingavimo, perteikiamo poetės gestais, atkartojimas. Netrukus jis nuleido sparnus, atsispyrė ir leidosi skristi žemyn. Jis plasnojo sparnais ir manevringai judėjo ore, tai darydamas kūnu linko tai į vieną, tai kitą pusę. Taip skrisdamas jis priartėjo prie medžio, o dar kiek paskridęs, nusileido ant vienos jo šakos. Į ją tvirtai įsikabino nagais ir suplazdėjęs sparnais juos suglaudė. Jis pasisuko į medį, savo žvitriomis akimis sekė vėjyje linguojančią medžio lają. Staiga poetė, rodydama medžio šakų lingavimą, pakeičia judesį – žiūrovui pateikia gestą, kurio reikšmė – gestų kalba. Erelis, kaip ir anksčiau, būdamas savo lizde, aukštyn iškėlė sparnus, o jų galus lengvai sujudinęs ore, vėl suskliaudė sparnus ant nugaros, priglaudė juos prie savo kūno. Jis nesiliovė akimis sekti linguojantį medį. Danguje švietė saulė. Erelis ištiesė sparnus, pasileido nuo medžio ir ėmė skristi. Jis skrido tolyn, vėliau ėmė kilti aukštyn – stipriai suplasnojęs ore jis, priglaudęs prie kūno šonų sparnus, guviais, greitais šuoliais yrėsi vis aukščiau palei kalno šlaitą. Lengvais manevrais jis priartėjo prie savo lizdo ir tvirtai įsikabinęs nagais nutūpė jame. Kiek pasisukęs, jis žvelgė į tebelinguojantį lankytą medį. Akimis erelis nenutrūkstamai jį sekė. Jo skvarbus, džiaugsmingas žvilgsnis ėmė artėti link medžio, o iš ten, kur ir buvo nukreiptos jo akys, link paukščio judėjo kitas, medžiui priklausantis žvilgsnis. Šie žvilgsniai artėjo vienas link kito, kol ėmė švelniai jungtis draugėn. Tarp erelio ir medžio užsimezgė stiprus, nenutrūkstantis ryšys. Medis dėl šio ryšio savo laja ėmė siūbuoti dar guviau, tarsi būtų prisipildęs gyvybės, prisigėręs džiaugsmo. Atrodė, kad net jo šakos tapo tvirtesnės, laja – sodresnė. Poetė, kaip ir kūrinio pradžioje, nuo šio medžio lajos lingavimą reiškiančio gesto pereina prie gestų kalba reiškiančio gesto. Erelis, laimingas ir guvus, aukštyn išskleidžia didelius, stiprius savo sparnus ir vėl juos suglaudžia – tai pakartoja kelis kartus. Vėliau paukštis sparnus suglaudžia prie kūno, medis ir vėl sulinguoja savo laja. Poetė kūrinį užbaigia paeiliui, viena ir kita ranka rodydama gestą, reiškiantį gestų kalba, tarsi vyktų nenutrūkstamas, laimingas gestų kalbos vartojimas.

Erika Jočytė. „Trapus gyvenimas“

Tolumoje guviai plazda drugelis. Viena po kitos pražysta gėlės – dideli, pilni jų žiedai stiebiasi aukštyn. Tačiau netrukus šie žiedai sunkiai virsta žemėn – gėlės vysta. Drugelis tai stebi pilnomis išgąsčio akimis. Vienas po kito, iš dešinės ir kairės, žiedai svyra žemyn. Tebeplazdendamas sparnais ore, drugelis tai stebi išsigandęs. Kiek toliau nuo medžio ima kristi lapas – tai drugelis mato it sustabdytuose kino kadruose, tarsi būtų sustojęs laikas: lengvai siūbuodamas ore lapas leidžiasi ir krenta žemyn. Drugeliui tai pastebėjus, jo veide atsiranda išgąstis, baimė, nerimas, jo sparnų judesiai įgauna tokį patį ritmą – jo plazdenimas perteikiamas vis sustabdomu vaizdu. Iš kitos pusės žemyn ima kristi kitas lapas, netrukus jų pabyra dar daugiau – visa tai vyksta tarsi kas būtų sustabdęs laiką, sunkus lapų kritimas žemėn perteikiamas sustabdytais vaizdais. Drugelio sparnai ore plazda taip pat tarsi sustingusiame laike. Jis neviltingai, liūdnai stebi šį gamtos pokytį. Netrukus pasirodo mergina, kuri guviai ir labai greitai vieną po kito kelia lapus nuo žemės, jais grožisi, maivosi ir fotoaparatu gaudo rudens vaizdus. Drugelis tai stebi su dideliu liūdesiu veide, viskas jam atrodo lyg sustabdyti kino kadrai. Staiga iš visų pusių ima pūsti atšiaurus, galingas vėjas. Jis blaško drugelį ore, bloškia jį tai dešinėn, tai kairėn. Drugelis ima įnirtingai, greitai plazdenti sparnais, iš visų jėgų jis stengiasi skristi aukštyn ir pasislėpti medžio lajoje nuo atšiauraus vėjo. Akimirką jam tai pavyksta. Netrukus vėjas pūsteli medžio kryptimi, laja sunkiai palinksta nuo didelio vėjo gūsio, o drugelis, netekęs užuovėjos, neviltingai blaškosi ore, vis sunkiau keldamas sparnus. Staiga ant vieno jų nukrenta lietaus lašas, nuo smūgio sparnas sunkiai nusvyra žemyn. Drugelis lėtai, tarsi vėl būtų sustojęs laikas, pakelia akis aukštyn į dangų. Liūdnai pažvelgia į lietaus lašus, kurie gausiai krenta ant jo. Netrukus iš dangaus prapliumpa stiprus lietus. Poetinis vaizdas, perteikiamas tarsi kino juostoje – sulėtėja, kol galiausiai yra ritmiškai sustabdomas. Žiūrovas mato stambų planą: tolumoje plazda drugelio sparnai, smarkiai lyja.

Nijolė Karmazienė. „Bėgantis laikas“

Dailus laikrodžio korpusas. Tiksliai ir guviai einanti rodyklė. Laikrodžio viduje ritmiškai, tolygiai veikia krumpliaračiai – pavaros. Ankerinė šakutė iš ratukų balanso tiksliai perduoda impulsą mazgui – tai besikartojantis šakutės atliekamas veiksmas. Krumpliaračiai tolygiai eina pirmyn. Ankerinė šakutė ir toliau perduoda impulsą – viskas tikslu, ritmiška, sustyguota. Laikrodžio rodyklė ciferblate juda taip pat ritmingai ir guviai. Tačiau netrukus vieno iš krumpliaračių eiga ima lėtėti, gyvybė jame ima blėsti. Abu krumpliaračiai galiausiai sustoja. Tuomet poetė, pasitelkusi horizontalią simetriją – itin retą poezijos kūriniuose (aut. pastaba) – perteikia didžiulį akies voko blakstienų vainiką ir pro jį į šalis besidairančią akį. Joje ima tvenktis ašaros, kurių viena netrunka nuriedėti žemyn – poetė tai perteikia kinematografiškai sulėtindama poetinį vaizdą. Nukritusi ji atšoka ir subyra į smulkias dalis, palikdama ilgus šuorus, besidraikančius į šalis. Iš akies nurieda dar viena didelė ašara, ši taip pat atšoka – poetė ir vėl tarsi pristabdo vaizdą – subyra į smulkias daleles, lyg plonytes siūlų gijas, kurios pabyra į skirtingas puses. Neveikiantys krumpliaračiai tarsi įsikvepia gyvybės ir labai palengva, pamažu, tačiau sulig kiekvienu kartu vis guviau ima eiti pirmyn – krumpliaračiai pradeda suktis. Ankerinė šakutė ir vėl ima veikti – ji paleidžia impulsą ir, kaip ir anksčiau, ritmingai ir tiksliai perduoda jį mazgui. Laikrodžio rodyklė ir vėl guviai ima eiti pirmyn.

Arnoldas Matulis. „Lemtis“

Ant kelio stovi pasviręs motociklas. Virš galvos mirksi lemputė. Galingas, didelis, dailių formų motociklas. Automatiniai garažo vartai palengva užsidaro, lėtai, kryptingai pirmyn juda rodyklė. Poetas žiūrovą akimirksniu nukelia į praeitį: keliu beprotišku greičiu skrieja motociklas. Asfaltas slysta iš po jo ratų, vienas po kito pralekia medžiai, kelias tiesiog skrieja, virsta vientisu, susiliejusiu vaizdiniu. Kelias ilgas ir vingiuotas. Poetas akimirkai sustabdo vaizdą – ant motociklo sėdi vyras ir lėtai jį vairuoja. Jo veide – neabejotina laimė. Kelias vėl ima slysti, o vairą laikantis vyras lėtai palenkia motociklą į vieną pusę, vėliau – į kitą. Kelias, medžiai – juos jis pralekia begaliniu greičiu. Vyras lėtai mėgaujasi šia kelione. Staiga jo žvilgsnį patraukia visai šalia jo drauge skrendantis paukštis. Jo snapas ilgas, sparnai – dideli, platūs, kojos ritmiškai juda jam skrendant. Tai – gandras. Vyras pažvelgia į paukštį, šis – į vyrą. Kartu jie švelniai įskrenda, įvažiuoja į naują vaizdinį, naują erdvę: vyras ant rankų sūpuoja kūdikį, savo sūnų, jis ištiesia ranką ir paglosto savo jau ūgtelėjusį pirmagimį. Greta stovi jo žmona – šios plaukai švelniai siūbuoja prie skruostų. Jiedu pasibučiuoja. Šeimos vyras nusuka džiugų žvilgsnį į šoną ir nerimastingai pažvelgia į pienės pūką, kuris svajingai, lengvai kyla aukštyn. Staiga jis vėl laiko motociklo vairą, danga po ratais – susiliejusi, kelias ilgas, vingiuotas, tolumoje – lyg tikslo miražas. Erdvė pasikeičia dar kartą – vyras motociklu švelniai įvažiuoja į namų, šeimos vaizdinį. Čia jis minkštai ir patogiai atsisėda, atsilošia. Nuleidus akis jis pastebi pienę, iškėlusią pūkų pilną galvą. Vienas jų atitrūksta ir nuskrenda aukštyn. Tai vyras stebi su ramybe veide. Greta jo, toje vietoje, kur ką tik buvo dar pilnas minkštų pūkų pienės žiedas, pasirodo gandras. Ilgu snapu jis pasičiumpa grobį ir suryja. Vyro žvilgsnyje atsispindi subtilus klausimas, lengvas sumišimas ir ramybė. Dangumi palengva, švelniai plaukia debesys, pro juos skverbiasi saulė. Staiga jo ramybė nutraukiama – jis atsisuka ir už nugaros mato švyturėlius. Greitosios personalas, perteikiamas sulėtintu vaizdu, vos įvairavęs į kelią, traukia ir desperatiškai ruošiasi atlikti elektroimpulsinę terapiją – elektrošoką. Gydytojai atlieka jį vieną kartą, širdis suplaka kartą, du – tai poetas perteikia vaizduodamas monitoriaus ekraną, kuriame fiksuojamas vyro pulsas, širdies plakimas – širdies elektrokardiograma. Gydytojai paruošia elektrošoką ir aparatais prisiliečia prie vyro krūtinės dar kartą. Širdis sunkiai, tarsi išsikvėpdama, suplaka dar kartą. Tačiau nepasirodo ritmiškas pulsas, širdies ritmas trūkinėja. Minkštai įsitaisęs vyras atsigręžia ir priešais mato nuo jo tolstantį gandrą. Gydytojai kaip sulėtintame kine bando atgaivinti vyrą dar kartą – jo širdis neritmingai suspurda tik kartą. Gydytojai susišūkauja, akimirksniu iškelia vyrą, paguldo į greitosios automobilį, užtrenkia dvivėres duris, užsuka vairą ir iki dugno nuspaudžia greičio pedalą – greitoji skuba į ligoninės priėmimo skyrių. Nuvažiuojančios greitosios švyturėlius jis nuseka akimis, jo žvilgsnis pereina prie motociklo – šis ant kelio stovi pasviręs. Staiga šis motociklas pavirsta į pienės pūkus, kurie pasklinda ore. Vyro akys lėtai juda tolyn. Neturkus ore pasklinda dar daugiau pienės pūkų, visi jie ima skristi aukštyn ir dingsta vos pakilę. Elektrokardiogramoje pasiutusiai, neritmiškai daužosi širdis. Nuo žemės ilgomis kojomis atsispiria ir gandras, plasnodamas sparnais jis pakyla virš žemės ir tolsta pavirsdamas pienės pūkais. Šie kyla tol, kol visiškai išnyksta. Vyras liūdnai ir lėtai nuleidžia žvilgsnį. Staiga iš vieno ir kito jo delno centro pasitraukia gyvybė – jo rankos pavirsta į pienių pūkus, kurie švelniai kyla ir išsisklaido ore. Iš kūno pasitraukia ir jo širdis – paukščio skrydžiu ji kyla aukštyn. Žemiški širdies dūžiai rimsta, dar labiau retėja. Širdis paukščio pavidalu kyla vis aukščiau ir lėčiau. Virš galvos tvinksinti lemputė užgęsta, užsiveria ir automatiniai garažo vartai. Tą pačią akimirką rodyklė, dar kiek pajudėjusi pirmyn, sustoja: atėjo laikas. Širdis, palikusi žmogaus kūną, kyla vis aukščiau. Žemėje ji dar kartą suplaka – paskutinįkart. Širdis, paukščio skrydžio lengvumu, tolsta, kol pradingsta danguje.

Arnoldas Matulis. „Viltis nemiršta“

Skaidri ir švari dangaus mėlynė, ryškiai šviečianti geltona saulė. Kalvos, toliai, pieva, tankiai apaugusi javų varpomis. Visas šis vaizdas persikelia į vėliavą, kuri lėtai plevėsuoja vėjyje virš galvų. Matyti link dangaus iškilusi kolona – paminklas, didelė miesto aikštė, aplink kurią zuja automobiliai. Čia šurmuliuoja gyvybė: nešini puodeliu kavos nuskuba praeiviai, netoliese važiuoja lengvieji automobiliai, vieno jų vairuotojas – itin susikaupęs, greta važiuoja sunkvežimis – jo didelį vairą rankomis tvirtai suėmęs laiko rimtas vyras. Automobiliai vienas po kito lekia gatvėmis, pravažiuoja traukinys. Visas miestas knibžda. Poetas rodo tolumoje esantį pastatą, netrukus prie jo priartina žiūrovą – pastatas išdidinamas, atsiduriama prie jo lango. Pro jį matomas tėvas ir vaikas, kurie džiugiai kalbasi gestais, tačiau staiga vaikas nusuka žvilgsnį į kitą pusę ir persimaino. Poetas vėl perkelia žiūrovą – rodomas pro kitą langą matomas vaizdas. Dangus apsiniaukia – jame tarsi tamsūs debesys tvenkiasi bepiločiai lėktuvai, naikintuvai. Jų tiršta. Iš vieno jų paleidžiama bomba. Tai išvydęs tėvas, čiumpa vaiką į glėbį ir leidžiasi bėgti kartu su šimtais šalia esančių žmonių. Visi jie pasislepia pogrindžiuose, rūsiuose, slėptuvėse. Paleidžiama visa serija sprogmenų, jie ima taškyti miestą – po jį pasklinda dūmų kamuoliai. Vienas po kito taiklūs šūviai pataiko į žmones, pasipila kraujas. Naikintuvai dideliu būriu skrodžia orą skrisdami pirmyn, paleidžiama dar viena bomba. Poetas pakelia tėvo akis link danguje plevėsuojančios vėliavos žiūrovą taip perkeldamas į kitą erdvę – generolo kabinetą. Jis žvelgia žemyn į žemėlapį ir mato kaip makabriškai atsiriekiama šios žemės. Žemės ploto mažėjimas perteikiamas žemėlapį pakėlus į kūrinio žiūrovo akių lygį. Jis išrėkia komandą, kurią karys priima nuolankiai linktelėjęs. Tankas, šūvis, pasipilantis kraujas, taktiniai ilgojo nuotolio šautuvai, taikymasis, šūvis. Kaip kinematografinėje juostoje orą veria kulka, kuri įsminga į krūtinę ir nuo kojų nuverčia šimtus žmonių. Iš dangaus lekia bomba. Dar viena ir dar viena. Jos niokoja žemę, palikdamos dūmų debesis. Generolas stebi žemėlapį ir krašto teritorijos ribas – skaudžiai prarasta dalis grįžta atgal. Generolo žvilgsnis grįžta prie vėliavos. Poetas dideliu greičiu perkelia žiūrovą į kitą erdvę – ilgu koridoriumi ritmingai eina įpykęs vyras. Jo veidas piktas, susiraukęs, o jo nosis – itin ilga. Jis griežtu mostu iškelia ranką ir prideda delną prie antspaudų skaitytuvo. Šiam sėkmingai nuskaičius ir atpažinus jį, modernios, įstrižai iš centro atsiveriančios durys atsidaro. Jis piktu žingsniu eina pro jas. Aukštyn iškelta plevėsuoja trispalvė vėliava – balti debesys, mėlynas dangus ir skaudžiai ant žemės virstantis kūnas, iš į žemę dunkstelėjusios galvos pasipila kraujas. Vėliava lėtai juda vėjyje. Tulžingi žingsniai ir diktatoriškai išrėkiamas įsakymas. Karys net nepakėlęs akių imasi jį vykdyti: jis atidaro specialų dangtį ir spaudžia mygtuką. Ima sunkiai į šonus vertis liukas. Po kitos komandos – dar vienas paspaudimas. Poetas perteikia vaizdą tarsi iš toli ir sulėtintai: į viršų ima veržtis branduolinė raketa, prasiveria liukas, raketa iš lėto kyla, matyti ugningi dūmų kalnai. Staiga poetas pereina prie stambaus plano rodymo – raketos galvutė iškyla aukštyn. Šį įvykį per televiziją ima žaibiškai transliuoti visas pasaulis. Žinia kosminiu greičiu apskrieja žemę. Diktoriaus veide – išgąstis, neviltis, jo žvilgsnis sustingęs, įbestas į tolį. Dar vienas paspaudimas ir raketa ima nesustabdomai kilti. Trispalvė vėliava iš lėto juda vėjyje. Raketa nenumaldomai kyla aukštyn, iškyla virš debesų, lyg sulėtintame kadre juda pirmyn ir pasisukusi įgauna kryptį. Ji grėsmingai, makabriškai lekia ta kryptimi pirmyn, vis labiau leisdamasi, po savęs palikdama ugningą šuorą. Raketa lekia žemyn. Ugnies tunelis iškyla aukščiau nei kur nusitaikiusi kirsti raketa – į taikinį, į tą žemės lopinėlį. Poetas guviai pritraukia jame vykstantį veiksmą – tėvas glaudžia prie savęs vaiką ir akimis stebi šį siaubą, neriantį iš dangaus link jo. Jo akyse – išgąstis, burna skausmingai pražiota. Taip pat į dangų žiūri šimtai kitų žmonių. Lyg pristabdžius laiką akis išgąstingai aukštyn kelia pėsčiasis, automobilio vairuotojas, praeivis, rankose laikydamas kavos puodelį – šis ištrūksta iš rankų ir lėtai krenta žemyn. Atsitrenkęs jis atšoka, sujuda ir virsta ant šono. Tuo pat metu kitur kraupią informaciją iš dokumento rankose balsu skaito pareigūnas, suakmenėjusiu žvilgsniu pranešimą į gestų kalbą verčia vertėjas. Ši informacija skrieja per visą pasaulį. Oru pirmyn veržiasi raketa, ji skrieja vis arčiau, vis žemiau. Tėvas užsimerkia ir glaudžia savo vaiką prie savęs dar arčiau. Greta jo esantys taip pat glaudžia tuos, kurie yra šalia. Kažkas bando uždengti šį vaizdą ranka. Raketa nesustabdomai skrieja vis arčiau, ugningas dūmų tunelis lieka ore, ji lekia vis greičiau ir link dviejų spalvų vėliavos, lengvai judančios vėjyje. Raketa artėja, artėja, artėja... Staiga dangumi plaukiantys debesys ima skirstytis, nykti. Tai sukelia visų į dangų pakeltų akių nuostabą. Iš dangaus ima skleistis skaistūs, akinantys saulės spinduliai, kurie paliečia prie žemės artėjančią atominę bombą ir paverčia ją į dulkes. Kario laikomas šautuvas, jam dar spaudžiant gaiduką, taip pat pavirsta dulkėmis. Karys sutrinka, staiga dingsta svoris iš jo rankų, galia ir lemtingi sprendimai – išnyksta. Keliu važiuojantis tankas, nutaikęs patranką, akimirksniu virsta dulkių krūva – jį vairavęs žmogus netikėtai dunksteli žemėn. Jo veide – nuostaba ir išgąstis. Iš žuvusio dėl kulkos į galvą žmogaus galvos pasipylęs kraujas staiga sugrįžta į kūną ir jis atsitiesia, atsikelia. Ant šono pavirtę namai – sugrįžta į savo pirminę vietą, subyrėję daugiabučiai – atsitiesia. Atgal sugrįžta dangaus mėlynė ir iš spindulių į dangų susirenka saulė. Netikėtai gatvėmis vėl palengva zuja automobiliai. Danguje lengvai banguoja dvispalvė vėliava. Įprastas gyvenimas grįžta – mašinos skirtingomis kryptimis juda vis greičiau. Toli nuo čia tas pats tulžies pilnas vyras trenkia kumščiais į stalą. Staiga žemės vaizdinys pakyla priešais akis, planeta ima tolti, padalinti žemės plotai persikeičia, ima suktis, keistis vietomis – jie susimaišo. Tolstanti planeta visiškai dingsta tolumoje.

Padėka