LKNUC mažųjų ugdymas patikėtas kurčioms pedagogėms
Šiais mokslo metais Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre (LKNUC) įvyko svarbus pokytis - mokykloje atsirado pirmoji parengiamoji klasė, kurioje dirba kurtieji mokytojai ir pamokose taiko dvikalbį mokymą. Kalbamės su šios klasės mokytoja Nijole Pivoriene ir auklėtoja Indre Mikalauskaite apie iššūkius, galimybes ir džiaugsmus dirbant šį darbą.
Šiais mokslo metais Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre (LKNUC) įvyko svarbus pokytis - mokykloje atsirado pirmoji parengiamoji klasė, kurioje dirba kurtieji mokytojai ir pamokose taiko dvikalbį mokymą. Kalbamės su šios klasės mokytoja Nijole Pivoriene ir auklėtoja Indre Mikalauskaite apie iššūkius, galimybes ir džiaugsmus dirbant šį darbą.
Kaip apsisprendėte dirbti kurčiųjų mokykloje?
Nijolė: Prieš kurį laiką socialiniuose tinkluose buvo kilusi ypač aktyvi diskusija tarp kurčiųjų vaikų tėvų: ar kurčiųjų mokyklose gali dirbti kurti mokytojai? Tuomet tėvai ypač ragino kurčiųjų mokyklas priimti į darbą kurčius pradinio ugdymo mokytojus. Pavasarį LKNUC atstovai manęs klausė, ar kurtieji gali dirbti mokytojais. Atsakiau - o kodėl gi nepabandžius? Galiausiai buvo nuspręsta atsižvelgti į kurčiųjų tėvų raginimą ir suteikti kurtiesiems galimybę. Taip aš ir atsiradau čia.
Tiesa, imtis šio darbo ir man pačiai buvo nelengva apsispręsti. Prieš tai daug metų dirbau Vilniaus kolegijoje, buvau įpratusi prie to darbo. Žinojau, jog atėjusi dirbti čia pradėsiu viską beveik nuo nulio: reikėjo sukurti naują mokymo metodiką, prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tik po ilgų svarstymų nusprendžiau pradėti dirbti mokykloje.
Indrė: Praėjusiais metais atlikau ilgalaikę magistro studijų praktiką LKNUC. Šios praktikos metu gavau pasiūlymą dirbti mokykloje. Ilgai svarsčiau, nes auklėtojos darbas nėra pagal mano specialybę - baigiau edukacinės psichologijos magistrantūrą. Tačiau baigusi bakalauro studijas Lietuvos edukologijos universitete gavau ir pedagogo kvalifikaciją. Taip pat labai myliu vaikus ir visuomet žinojau, jog dirbsiu su jais. Ypač tai pajaučiau praktikų ir tiriamųjų darbų su vaikais metu. Tai ir lėmė mano apsisprendimą imtis šio darbo.
Nijole, ar tapti pirmąja kurčia pradinio ugdymo mokytoja nebuvo sudėtingas sprendimas?
Nijolė: Kaip jau ir sakiau, išties buvo sunku apsispręsti. Šiame darbe manęs laukė ne tik visiškai nauja patirtis, bet ir didelė atsakomybė.
Dabar jaučiu, jog dirbti ir toliau nebus lengva, nes neturiu su kuo pasikonsultuoti dėl dvikalbio vaikų ugdymo, pasisemti patirties. Konsultuojuosi su kitais mokykloje dirbančiais, kurie geranoriškai pataria, paaiškina, bet galutinį sprendimą priimu pagal savo matymą, vaikų gabumus, nes viduje jaučiu, kad su vaikais norėčiau dirbti kitaip ir kylančius iššūkius spręsti, įsiklausydama ir gerbdama kiekvieno poreikius. Todėl tenka pačiai ieškoti metodų: tariuosi su Indre, mokyklos psichologu.
Mes jaučiame LKNUC administracijos palaikymą ir pastangas, siekiant gerinti vaikų ugdymą, ir tai yra be galo svarbu. Todėl nuoširdžiai dėkojame, kad nesame vienos pliktos šiame atsakingame darbe.
Skaičiau literatūros apie dvikalbį ugdymą, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog reikia konsultuotis su užsienio specialistais arba vykti į stažuotes. Girdėjau, kad dvikalbis ugdymas yra stiprus Švedijoje, galbūt kada nors pavyks ten nuvykti. Tačiau kasdienybėje problemos iškyla staiga, ir jos keičia viena kitą, tad reaguoti reikia greitai. Taigi šiuo metu tenka sprendimų ieškoti pačiai,
Kokia yra judviejų darbo patirtis?
Indrė: Pedagoginio darbo patirties prieš tai nesu turėjusi, tačiau studijų praktikų metu dažnai tekdavo susidurti su ugdymo sritimi. Daugiau praktikos gavau savanoriaudama su vaikais įvairiose stovyklose, socialiniuose projektuose. Taip pat teko atlikti praktiką kurčiųjų darželyje, su dar mažesniais vaikais. Todėl galiu sakyti, jog su kurčiųjų vaikų ugdymu jau buvau susipažinusi.
Nijolė: Turiu magistro diplomą. Bakalauro studijas baigusi įgijau pradinio ugdymo specialybę, o vėliau baigiau specialiosios pedagogikos magistrantūrą. Tiesa, savo studijose apie kurčiųjų pedagogiką informacijos gavau labai nedaug, tačiau išmokau bendrų pedagogikos pagrindų.
Baigusi studijas norėjau dirbti mokykloje mokytoja, bet man tuomet pasakė - nėra vietų. Teko atsisakyti šios svajonės. Vėliau gavau pasiūlymą būti gestų kalbos vertimo dėstytoja Vilniaus kolegijoje, ten dirbu iki šiol.
Dirbate jau pusę mokslo metų. Kaip praėjo šis laikas? Ar susidūrėte su asmeniniais ar profesiniais iššūkiais?
Nijolė: Iš pradžių, rugsėjį ir spalį, buvau visiškai sutrikusi. Net svarsčiau, ar verta toliau dirbti. Mano iš anksto per vasarą paruošti mokymo metodai ir planai realybėje netiko, mokydama vaikus nemačiau rezultatų, todėl išgyvenau vidinę sumaištį. Su vaikais dar nebuvome „apsišlifavę“, negalėdavau planuoti užsiėmimų ilgesniam laikui. Pas mus klasėje yra penki vaikai, iš jų trys gali mokytis pagal bendrąją parengiamosios klasės programą, o kitiems dviems reikia individualių užduočių, tad tenka parengti tris skirtingus mokymo planus. Tačiau kiti pedagogai mane ramino - nuo Naujųjų bus geriau. O rugsėjo mėnesį tie Naujieji atrodė taip toli! (Juokiasi.)
Tačiau jie buvo teisūs - dabar visi jaučiamės daug geriau. Imu geriau pažinti vaikus, galiu pritaikyti skirtingus mokymo metodus pagal kiekvieno vaiko poreikius, aišku tai užima nemažai laiko, taip pat geriau atpažįstu charakterius, perprantu jų mąstymą. Be to, džiaugiuosi, jog kartu dirba mano padėjėja Rūta Pratusevičiūtė.
Su savo sūnumi kylančius iššūkius, klausimus aiškinuos bendraujant, o su vaikais klasėje kartais reikia griežtumo ir disciplinos. Tai buvo iššūkis man pačiai, nes esu pratusi bendrauti ramiai, o demonstruojamas pyktis prie vaikų man nepriimtinas.
Jaučiu, jog dirbant su vaikais daug kas mane nustebina, atrandu sau visai naujų dalykų, kurie priverčia pamąstyti.
Indrė: Šis laikas praėjo be galo greitai. Vaikams grįžus po atostogų visuomet stebiuosi - kokie jie per tokį trumpą laiką paaugę, pasikeitę. Gera matyti, kaip vaikai keičiasi, auga ir tobulėja.
Prisipažinsiu, pradžia buvo nelengva, nes tai buvo nauja patirtis ne tik mudviem su Nijole, bet ir patiems vaikams. Pirmieji mėnesiai buvo, galiu pasakyti, kiek drastiški, nes mudvi su Nijole išgyvenome šoką. Tačiau dabar jau esame su vaikais apsigludinę, susidraugavę ir subūrę gražią komandą. Atsirado disciplina ir taisyklės. Dirbti kur kas lengviau.
Jaučiu, jog per tą laikotarpį su vaikais mokėmės vieni iš kitų. Ne tik aš juos ugdžiau, bet ir pati iš jų mokausi, visų pirma, kantrybės, taip pat kūrybiškumo, lankstumo.
Be to, pastebiu, koks unikalus yra kiekvienas vaikas, tad negalima jų visų vertinti vienodai. Universitete mus moko vienos ugdymo sistemos, tačiau realybė - kitokia. Nėra tokios metodinės medžiagos, kuri tiktų kiekvienam vaikui, nėra vieno mokymo būdo. Reikia atsižvelgti į individualius kiekvieno vaiko poreikius, charakterį, požiūrius. Reikia ugdyti asmenybes, o ne stengtis paversti visus vienodais.
Nuo pradžių tikėjau savo darbu, žinojau, kad pradžia bus sunki, kad reikia laiko apsiprasti. Nors šis darbas nėra pagal mano specialybę, jame galiu pritaikyti nemažai universitete įgytų žinių.
Taip pat ypač džiaugiuosi, kad turiu puikią kolegę, su kuria sklandžiai bendradarbiaujame ir kartu siekiame tų pačių tikslų. Dabar tikrai galiu pasakyti - myliu savo darbą! (Šypsosi.)
Kaip sekasi sutarti su vaikais? Gal patyrėte kokių pozityvių įspūdžių ar istorijų per šį laikotarpį?
Nijolė: Pastebėjau, jog vaikai vis labiau atranda savo emocinį intelektą bei kritinį mastymą. Atsimenu, pradžioje, pradėdama pirmąją pamoką, ryto rateliuose paklausdavau vaikų, kaip jie jaučiasi, bet jie man negalėdavo atsakyti, tik žiūrėdavo sutrikę ir klausdavo: „Ką?“ Dabar vaikai jau pažįsta emocijas ir ima pagauti vienas kito jausmus, juos analizuoti.
Stengiuosi lavinti vaikų kritinį mastymą, klausiu jų ir raginu juos pačius klausti: kodėl? kaip? ką galvoji apie tai? Taip pat stengiuosi pasirinkti kuo daugiau vizualinių priemonių ir mokymo metodų. Atsimenu, matematikos pamokoje buvo sunkoka paaiškinti vaikams, ką reiškia „daugiau“ ir „mažiau“. Tuomet literatūroje radau, jog vaikams galima palyginti ženklą „daugiau“ ??????(< ) su paukščiuko snapu. Kai paukščiukas prasižioja, jis praryja daug kirmėliukų, tai reiškia - daugiau. Ir vaikai įsiminė, buvo, kad ir patys vieni kitiems paaiškino, naudodami šį pavyzdį.
Arba aiškindama veiksmažodį „plaukia“ naudoju paveiksliukus, kuriais parodau, jog vienam žodžiui yra daug gestų atitikmenų - lapas plaukia, laivas plaukia, debesys plaukia, žmogus plaukia ir dar daugiau... Vaikai nustemba - kiek daug skirtingų gestų vienam žodžiui! Tokiu būdu vaikai kitą kartą žinos, kad žodžiu „plaukia“ galima parodyti daug skirtingų gestų. Tai ir yra dvikalbis ugdymas - juo parodoma, kaip galima susieti gestų ir lietuvių kalbas, jas abi vertinant, kaip vienodai svarbias. Mokyti vaikus kalbėti balsu nėra mano tikslas, daug svarbiau yra ugdyti bendravimą gestų kalba bei skaitymo ir rašymo įgūdžius.
Naudodami tinkamus metodus, tikrai pasiekiame rezultatų. Diskutuojame su vaikais, aiškinu jiems, ir jie supranta. Džiugu matyti, kai vaikai ima suprasti. Kartais randu tokių įdomių mokymo metodų, kad ir pati kartais norėčiau būti vaiko vietoje.
Indrė: Mačiau, jog iš pradžių vaikams buvo sunku mumis pasitikėti, tačiau su laiku pavyko rasti ryšį su jais. Ir tai nuostabu - kai vaikai tau atsiveria, atsiranda galimybė jiems tiek daug suteikti...
Pastebėjau, kad vis geriau imu pažinti vaikus, atrasti kiekvieno jų stiprybes ir silpnybes, būdingas emocijas ir poreikius. Su vaikais, o ypač su mažiausiais, reikia dirbti kantriai, daug kartų kartoti tą patį, nes iš pirmo karto rezultato nebus. Tačiau kad ir iš dešimto karto pasiektas rezultatas džiugina.
Kodėl jūsų darbas yra svarbus?
Indrė: Mokykloje vaikai praleidžia labai daug laiko, todėl žmonės, kurie dažniausiai yra šalia, jiems daro didžiausią įtaką. Vaikai iš jų ima pavyzdį. Taip pedagogai gauna didžiulę atsakomybę - jie gali pakreipti vaiko elgesį bei požiūrį tinkama linkme, jeigu mato, kad vaikas nuklysta, kur neturėtų.
Jau parengiamojoje klasėje yra vaikų, turinčių požiūrį „aš - kurčias, todėl negalėsiu šito pasiekti“. Tai stebina ir liūdina. Reikia mokyti vaikus nepaleisti savo svajonių, aiškinti, jog kurtieji, jei tikrai stengsis ir sieks savo tikslo, gali nuveikti viską. Mano klasėje vienas berniukas svajoja būti kareiviu, kitas - tolimųjų reisų vairuotoju. Tačiau šie berniukai iškart patys užkirsdavo kelią savo svajonėms: „Kurtieji negali būti kareiviais ar sunkiųjų automobilių vairuotojais, todėl aš juo ir nebūsiu...“ Mes stengiamės tuos vaikus motyvuoti, keisti jų požiūrį. Taip, galbūt šiuo metu Lietuvoje ir nėra kurčių kareivių, bet jeigu stengsis ir užsispyrę sieks savo tikslo, galbūt jie bus pirmieji.
Kodėl svarbu kurtiems vaikams turėti pedagogus, kalbančius gimtąja gestų kalba?
Indrė: Kaip jau minėjau, vaikai mato pavyzdį, autoritetą. Visų pirma dėl to, kad ir kurtieji gali dirbti pedagogais. Tai motyvuoja vaikus, kad patys būdami kurtieji jie taip pat gali kažką pasiekti.
Išties manau, jog kurčių vaikų pedagogo darbe nėra svarbi jo klausa. Svarbiausia - gestų kalba. Pedagogas ją turėtų mokėti puikiai, kad galėtų rasti ryšį su vaiku, nes vaikui svarbiausia - galėti viską išsipasakoti tam žmogui, su kuriuo praleidžia didžiąją dienos dalį, o gal net ir visą dieną.
Nijolė: Žinoma, svarbiausia - puiki mokytojo gestų kalba, o ne klausa. Jis turi gebėti tinkamai bendrauti su vaikais, atsakyti į jiems kylančius klausimus. Su vaikais daug bendraujame, diskutuojame, ir per šiuos pokalbius jie lavina savo kritinį mąstymą, išmoksta patys ieškoti sprendimų ir atsakymų. Pati dabar jaučiu, kad kai aš mokiausi, mūsų kritinis mąstymas nebuvo ugdomas, todėl manau, jog jaunajai kartai tai yra ypač svarbu.
Ačiū už pokalbį!
Rasa BUIKAUSKAITĖ