Mokytojas Paulius: ne kurtumas, bet mūsų baimės kuria barjerus

Kurčiųjų mokytojas, visuomenininkas, savanoris, imituojamųjų dainų atlikėjas, renginių vedėjas – tai toli gražu dar ne viskas apie Paulių JURJONĄ. Šiandien siūlome artimesnę pažintį su šiuo kūrybišku ir kurčiųjų reikalams atsidavusiu žmogum.

Mokytojas Paulius: ne kurtumas, bet mūsų baimės kuria barjerus
Prie Piršto atspaudo sienos Kaune – pasirengimas protų mūšiui. (Nuotr. - asm. arch.)

 

Esate Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro technologijų mokytojas. Kaip juo tapote?

Baigiau 12-ka klasių ir tuo pačiu įgijau profesinį išsilavinimą. Mintis darbintis iš karto man nepatiko, jaučiausi tam visiškai nepasiruošęs, bet niekaip negalėjau apsispręsti, kur mokytis toliau. Kartą mama bedė pirštu į Kauno kolegijos reklaminį bukletą. Akis užkliuvo už dekoratyvinės plastikos – specialybės, į kurią įeina stiklo, molio bei odos apdirbimo technikos. Tai man pasirodė unikalu. Studijuodamas išbandžiau visas medžiagas, bet galiausiai pasirinkau stiklą. Mokslus baigiau, bet dar kažko trūko. Įstojau į Vilniaus dailės akademiją, tęsiau stiklo meninio apdirbimo kryptį, mokiausi dizaino. Atsitiktinai sužinojau, kad yra galimybė metus laiko studijuoti VDU ir įgyti pedagogo kvalifikaciją. Tuomet staiga atėjo mintis: kodėl gi nepabandžius? Turiu pripažinti, kad derinti pedagogikos ir dailės magistro studijas buvo tikrai labai, labai sunku. Vis dėlto viską įveikiau! Dar prieš baigdamas studijas kreipiausi į KKNUC dėl darbo. Ir mane priėmė! Tapau auklėtoju ir darželio vaikams būrelio vadovu. Viskas buvo gerai, kol nepasiteiravo, ar nesutikčiau būti dar ir technologijų mokytoju. Iki darbo pradžios buvo likusi savaitė, o aš juk nežinojau, kaip praktiškai atrodo mokytojo darbas, ką reiškia parengti darbų planą, pasirengti pamokoms, todėl dvejojau. Nusprendžiau apžiūrėti darbų klasės patalpas ir pamačiau mažą kabinetą su daug trūkstamų įrankių. Šiandien esu dėkingas centro direktorei, kuri vis dėlto įkalbėjo mane priimti pasiūlymą. Pati darbo pradžia buvo neįtikėtinai sunki, bet po truputį įsivažiavau, su administracijos pagalba įsigijom įrankių ir neabejoju, jog po kelerių metų jų jau turėsime užtektinai.

Kodėl mane traukia šis darbas? Tai dėl vaikų! Su jais be galo įdomu, kiekvienas turi unikalių gebėjimų, o jeigu kažkas iš pradžių nepavyksta, kartu ieškome, kaip tobulinti pamokas, kad mokiniai norėtų ir gebėtų mokytis ir išmokti. Ypač skatinu vaikų savarankiškumą. Keliu tikslą, kad išėję į gyvenimą gebėtų patys atlikti tai, ko mokiau mokykloje. Mokau projektavimo, dailės – visko, kad paskui jiems būtų lengviau generuoti savo idėjas. Supažindinu juos su įvairiomis technikomis, noriu atskleisti vitražo gamybos paslaptis. Tikiu, kad vaikams ši dailės rūšis labai patiks.

Susitvarkyti su padėtim, kad aš jau – mokytojas, ne mokinys, padėjo tai, kad čia radau saviškių. Palaikome vieni kitus, bendraujame. Negalėčiau tyliai sėdėti ir pats sau vienas dirbti, man taip nepavyktų. Man reikia bendrauti, džiaugiuosi, kai kreipiasi į mane patarimų, nes tai stiprina mūsų kaip kolegų ryšį. Esu dėkingas girdintiems kolegoms, nes jų patirtis ir patarimai yra labai vertingi. Ir ypač man patinka tai, kad jie labai stengiasi vartoti gestų kalbą. Kaip centras atrodė anksčiau, kai mokiausi, ir koks yra dabar – tarsi naktis ir diena. Tai stipri mokykla, kuri laikosi taisyklių ir mažina patyčias tarp vaikų. Jau metai, kai aš čia, jaučiuosi gerai, o laikas tiesiog praskriejo. (Šypsosi.)

Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

Vedu meno krypties būrelį darželio vaikams (3 grupės po 2 pamokas). Tai gali būti imituojamų dainų, poezijos, teatro ar kitokie kūrybiniai užsiėmimai. Viskas priklauso nuo vaikų pasirinkimo. Esu klasės vadovas ir auklėtojas. Šiuo metu man patikėti šeštokai. Jiems apie 13 metų, klasėje 8 vaikai. Esu technologijų mokytojas. Dabar mokau 5, 6 ir 9 klasės mokinius, o pernai turėjau penktokus, aštuntokus ir dešimtokus. Visai neseniai man pavedė organizuoti imituojamųjų dainų būrelį. Tai tik pradžia, galbūt ateityje pavyks geriau, o kol kas mūsų tikslas – rengti menines programas artimiausioms šventėms. Taip išsprendėme ir renginių organizatorių centre klausimą.

 

Keramikos dirbinių dekoravimo pamoka. (Nuotr. - asm. arch.)Keramikos dirbinių dekoravimo pamoka. (Nuotr. - asm. arch.)

 

Ką kurtiems mokiniams reiškia kurčias mokytojas?

Kurčių vaikų akimis, kurtieji mokytojai – didelis privalumas mokyklai. Per gestų kalbą formuojasi abipusis ryšys, be to, sutampa tapatybės. Nėra jokio bendravimo barjero. Tačiau iš tikrųjų nesvarbu, ar mokytojas kurčias, ar girdintis, svarbiausia – gestų kalba. Kurčių pedagogų mokykloje daugėja, o vyraujanti atmosfera leidžia justi, kad čia tikrai yra kurčiųjų mokykla.   

Garsėjate kaip geras imituojamųjų dainų atlikėjas. Ar ilgas kelias buvo iki pripažinimo?

Pirmi imitavimo kartai buvo mokykloje. O asmeninės kūrybos daina „Popieriniai sparnai“ mokykloje tapo labai populiari, patiko ir mokytojams. Vėliau įsitraukiau į mokslus ir  šį hobį apleidau. Tačiau po kelerių metų Mykolas Balaišis mane pakvietė prisijungti prie imituojamosios dainos kolektyvo, tad grįžau ir esu ten iki šiol. Man nėra lengva, nes esu kurčias, tačiau išmokau atsirinkti muziką, pajausti ritmą, kad suvokčiau, kada prasideda dainos žodžiai, kada baigiasi. Kartais juokauju, kad imitavimui reikalingas matematinis mąstymas ir gebėjimas gerai skaičiuoti. Muzika – mano hobis. Todėl, kai mokykloje paklausė, kokį būrelį norėčiau vesti, nedvejojau: imituojamosios dainos! Sau aš renkuosi kas patinka, pvz., repą, tačiau jeigu renku dainą vaikams, atsižvelgiu, kad daina būtų apie vaikus arba dainuotų patys vaikai. Pasirinkimą lemia ir balso tembras, ritmas, tempas, be to, daina turi atitikti atlikėjo stilių. Žinoma, daug įtakoja ir dainų tekstai. Būna, kad kūrinys labai žavus, bet gestais neatrodo gerai. Ir atvirkščiai: žodžiai nėra labai patrauklūs, o gestų kalba atrodo įspūdingai.

 

Imituojamosios dainos kolektyvas „Skambanti tyla". (Nuotr. - asm. arch.)

 

Bendruomenė Jus vertina kaip puikų renginių vedėją.

Oi, kaip greitai sklinda informacija! (Juokiasi.) Kartą manęs paprašė būti vestuvių šventės programos gestų kalba vedėju. Sutikti sutikau, tačiau kilo klausimas nuo ko pradėti. Idėjų sėmiausi dalyvaudamas girdinčių žmonių vestuvėse, bet ten nebuvo vertėjų, tad teko kliautis savo akimis ir vaizduote. Pirmas kartas nebuvo tobulas, jaučiau, kad galėjo būti geriau, tačiau svečiams patiko ir tęsiu šią veiklą lig šiol, kaupiu patirtį. Na, o kurti vestuvių ar renginių įvaizdį nėra sunku, juk baigiau meninės pakraipos studijas, mane tokių dalykų mokė. Suprantu: žmonės nori ypatingų prisiminimų, kad būtų įdomu. Jeigu girdintis veda programą, o vertėjas viską verčia, nėra tikro ryšio, gyvybės. Kurčias vedėjas sugeba užmegzti kontaktą su žiūrovais, juos pralinksminti, įtraukti, kad taptų renginio dalimi.

Dažnai vilkite raudonai. Kodėl renkatės šią spalvą ir kokią žinutę ja siunčiate savo žiūrovams?

Be to, kad simbolizuoja meilę, aistrą, energiją, raudona spalva dar pritraukia ir dėmesį. Todėl aš su ja ir „susidraugavau“. Ryškiai dažyti plaukai, išskirtinė apranga ir apskritai visos unikalios detalės sufleruoja, kad esu menininkas. (Šypsosi.) Ji man iš tikrųjų patinka, bet kasdien aš raudonai nevilkiu.

Ir tai dar ne viskas. Įsitraukėte į „Kaunas 2022“.

Taip nutiko, kad paskelbus apie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ susitikau su jo organizatoriais renginyje „Laimės diena“. Tuo metu dirbau KKJO ir vedžiau gestų kalbos pamokėlę. Į mane atkreipė dėmesį, nes suprato, kaip yra naudinga bendradarbiauti dėl renginių aplinkos pritaikymo kurtiesiems. Esu įsitraukęs ir į Kauno menininkų namų veiklą. Nusifilmavau keletą pranešimų kurčiųjų auditorijai. Užmegzti tokius ryšius yra labai svarbu dėl ateities, bendrų projektų ir pan. Tai naudinga abiem šalims.

 

Erikai ir Pauliui teko būti ir akademikų konferencijos vedėjais. (Nuotr. - asm. arch.)

 

Kviečiu atsivėrimui negirdėjimo tema.

Kažkada buvau neprigirdintis, bet dėl ligos teko gerti antibiotikus, todėl pamažu silpo klausa iki apkurtau. Nuo tada gyvenu kaip kurčias žmogus. Iš tikrųjų tai net nežinau, ką reiškia girdėti. Bet mano negalia man visai netrukdo. Nebuvo taip, kad susidurčiau su barjerais, vien dėl to, kad negirdžiu. Už tai dėkoju savo tėvams. Jie niekada nereikalavo, kad daryčiau taip, kaip jie nori, atvirkščiai – jiems svarbiausia buvo, kad gerai jausčiausi. Visada mane skatino. Net kai pirmą kartą įsilieti į draugų būrį man buvo nedrąsu, mama sakė „Eik“, o kai šventės vykdavo girdinčiųjų aplinkoje, į kur manęs netraukė, tėvai visuomet suprasdavo. Baigiau kolegiją, akademiją, įsidarbinau mokykloje. Pasirodo, pasiekiu ir gaunu viską, ko noriu ir dėl ko stengiuosi. Tiesiog reikia išdrįsti. Jeigu bijosi, ką tuomet pasieksi? Mano tikslas nėra būti dėmesio centre ir demonstruotis, mano tikslas – parodyti visiems, kad kurtiesiems viskas įmanoma. Nori kažko pasiekti? Ieškok kelio ir būdų nueiti iki savo tikslo! Tikslai pasiekiami ne per vieną dieną. Tai yra darbas ir keliauti teks mažais žingsneliais, svarbiausia – nebijoti.

Sakoma, kad viešumoje mes dažnai nešiojame kaukes, prisiimame įvairius socialinius vaidmenis. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu? Koks būnate, kai grįžtate namo ir liekate pats su savimi?

Taip, pritariu. Aš ir pats taikausi prie situacijos. Jeigu vedu renginius – privalau šypsotis, juk tie žmonės yra nekalti dėl mano blogos savijautos. Tas pats galioja ir darbe. Jeigu man kažkas nepatinka ar nervina, spręsti šias problemas reikia su savimi ar konkrečiu asmeniu, bet nereikia dėl to suteikti neigiamų emocijų kitiems. O grįžęs namo visuomet „persijungiu“ į namų režimą. Čia būnu su šeima, bendrauju. Galiu atsipalaiduoti ir pasinerti į muziką. Galiu žiūrėti į veidrodį ir kalbėtis su savimi, tai padeda man nuslopinti emocijas. Juk negaliu visą gyvenimą tik šypsotis, kartais tiesiog būna liūdna, nugrimztu į save, esu žmogus, ne robotas. Namai – ta vieta, kur sunaikinu gautą negatyvą. Kartais neigiamas emocijas paleisti padeda pabuvimas su draugais, kavinėje. Žinoma, retkarčiais ir pasakau: „Šiandien mano bloga nuotaika, esu pavargęs“. Tai žymiai geriau nei apsimestinai šypsotis ir teigti, kad viskas yra gerai. Nebijau pasakyti, kad pamoka man yra nuobodi.

Ir keletą žodžių apie savo asmeninį gyvenimą.

Anksčiau neretai pamiršdavau save, dabar pradėjau skirti laiko sau. Svarstau ieškoti nuosavo būsto. Turiu darbą, turiu draugų. Jaučiu, kad atėjo laikas kurti ir šeimą, tačiau savo gyvenimo meilės dar neradau. (Šypsosi.) Kai dėl pomėgių, pasikartosiu, pirmiausia – muzika, paskui – kelionės. Tik dabar „korona“ sujaukė planus. Mano planas buvo baigus universitetą pakeliauti. Kelionėse visos pašalinės mintys išgaruoja. Grįžęs jaučiuosi kaip naujas žmogus. Išvykos – tai ir galimybė mokytis užsienyje. Apie tai, ko ten išmokau, tikiuosi prie progos papasakoti kitąkart.

Tuomet dėkojame už interviu ir sakome: „Iki kito susitikimo!

 

Tekstą rengė Vaida Lukošiūtė

Interviu spausdintas 2020 m. spalio mėn. leidinyje „Akiratis“ Nr. 8 (409)

 

Kokia jūsų reakcija?

like
12
dislike
1
love
24
funny
0
angry
0
sad
2
wow
3