O. Kolodenskytė-Di Fazio: ,,Pasaulio centras man – Panevėžys”

Straipsnis apie Panevėžio kurčiųjų bendruomenės lyderę Otiliją Kolodenskytę-Di Fazio.

O. Kolodenskytė-Di Fazio: ,,Pasaulio centras man – Panevėžys”

 

Nors gražus odos įdegis ir patirti įspūdžiai Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro (PKRC) direktorę Otiliją KOLODENSKYTĘ-DI FAZIO vis dar grąžina mintimis į su šeima praleistas nuostabias atostogas vyro gimtinėje Sicilijoje, tačiau tai jai netrukdo panirti į darbų sūkurį: projektinę veiklą, suplanuotus renginius, mokymus.

Darbų sūkuryje

Antrus metus PKRC vadovaujanti jauna moteris džiaugėsi savo darbu, kuris skirtas Panevėžio kurčiųjų bendruomenės gerovei kurti. ,,Sulaukusi pasiūlymo užimti šias pareigas, abejonių neturėjau. Tik rūpėjo, ar kurtieji tikrai nori, kad jiems vadovaučiau. Žinoma, buvo ir jaudulio, ar sugebėsiu. Tačiau buvusi direktorė Alina Juciuvienė davė daug patarimų, paaiškino, kaip teikiamos paraiškos projektams. Ji įtikino, kad aš tikrai sugebėsiu. Sustiprino pasitikėjimą ir tai, kad per rinkimus sulaukiau visiško kurčiųjų pritarimo, pajutau, jog esu tikrai jiems reikalinga. O pradėjusi dirbti, iš tiesų suvokiau, kad aš galiu”, – prisimindama pirmuosius vadovavimo žingsnius pasakojo  Otilija.

Pašnekovė džiaugėsi turinti visapusišką savo komandos: Kristinos Kudirkienės, Ramūno Kabelio, Sigitos Špokauskaitės, Džiuljetos Indrelienės bei Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) prezidento Kęstučio Vaišnoros ir viceprezidento Mykolo Balaišio – palaikymą. ,,Su Kęstučiu ir Mykolu buvome vienoje komandoje, kai dirbome Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijoje, tad malonu bendradarbiavimą tęsti. Kai žmonės pažįstami, nėra baisu kreiptis pagalbos ar patarimo”, – sakė pašnekovė.

Otilija neslepia, kad dirbant su žmonėmis kartais nepavyksta išvengti nesklandumų ar  nesusipratimų. Tačiau visada stengiasi viską išsiaiškinti ir paaiškinti. Matydami, kad tikrai jai jie yra svarbūs ir ji nori padėti, žmonės atlėgsta ir pripažįsta, kad ji yra gera vadovė. Moteris tvirtino nebijanti kritikos, nes savo darbą stengiasi atlikti kuo geriau.

 

 

Darbui vejant darbą, laikas bėga nepastebimai, šypsodamasi sakė PKRC direktorė. Paklausus, o kas pasikeitė per tuos du nepilnus jos vadovavimo metus, kokių pokyčių įnešė pasaulį sustabdęs COVID-19, pašnekovė tikino, kad pokyčiai išties dideli, ypač komunikacijos srityje. Kadangi per karantiną kontaktinis bendravimas nebuvo galimas, tad teko jį perkelti į virtualų pasaulį. Jaunimui su tuo susigyventi buvo paprasčiau, o senjorams sudėtinga. Bet kadangi situacija nėjo geryn, vyresnio amžiaus žmonės pirkosi kompiuterius, planšetes.

,,Dirbome visa komanda, teikėme visokeriopą pagalbą: sukonfigūruodavome programas, mokėme naudotis internetu. „Facebook“ sukūrėme senjorų grupę, į kurią dėjome svarbią, pačių nusifilmuotą informaciją. Ten pat, „Facebook“, sukūrėme darbo grupę, kurioje dalinomės įvairiomis idėjomis, mintimis, teikėme pasiūlymus”, – pasakojo, kokių sprendimų neeilinėmis sąlygomis ėmėsi, PKRC direktorė.

Vadovė, žmona ir mama

Pasidomėjus, kaip sekasi suderinti PKRC direktorės, žmonos ir mamos pareigas, Otilija pasidžiaugė, kad jos italas vyras per šešerius metus puikiai pritapo Lietuvoje. ,,Salvatorei čia labai patinka, ypač lietuviški patiekalai: šaltibarščiai, cepelinai, karbonadas, kugelis, burokėlių, grybų sriubos. Lietuvoje jis stengiasi laikytis lietuviškų tradicijų, o Italijoje – itališkų”, – atskleidė moteris. Tiesa, ji šypsodamasi pažymėjo, kad kai kurių svarbių italui dalykų jis tikrai neatsisakė – tai rytinės espreso kavos puodelio.

Šeimą Salvatorė dažnai palepina paties ruošta Italijoje mėgstama lazanija, o desertui patiekia tiramisu. Jau tapo tradicija, kad, Lietuvoje laukdama vyro tėvų, Otilija gamina silkę ,,pataluose”. Šį patiekalą jie labiausiai mėgsta ir dar prieš kelionę paprašo marčios jį pagaminti.

Jauna moteris ypač džiaugėsi, kad vyrą nuoširdžiai priėmė visa kurčiųjų bendruomenė. Jei jam reikia kokios nors pagalbos, panevėžiečiai niekada neatsisako padėti.

 

 

 

Šeimos atžala – trejų metukų sūnus Mijus jau lanko Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos ikimokyklinukų grupę. Otilija pastebėjo, kad darželyje paspartėjo sūnaus raida, jis jau labai daug ko išmoko, ypač patobulėjo jo komunikaciniai įgūdžiai.

„Aš pati esu linksma, aktyvi, todėl visur kartu veduosi ir sūnų, džiaugiuosi, kad ir jį viskas domina ir džiugina”, – pasidalijo moteris.

Viešnagė vyro gimtinėje

Mijus – didžiulis džiaugsmas ir Sicilijoje gyvenantiems Salvatorės tėvams. Šią vasarą seneliai galėjo pasidžiaugti vaikaičiu dvi savaites. Katanija – miestas, kuriame gyvena Salvatorės tėvai, yra antras pagal dydį Sicilijoje. Jis yra įsikūręs rytinėje salos pakrantėje, aktyvaus Etnos vulkano papėdėje. 

Otilija apgailestavo, kad po skrydžio, pirmą viešnagės naktį, apie 2-3 valandą, ji pajuto degėsių kvapą, bet dėl nuovargio neatsikėlė pažiūrėti, kas vyksta. Rytą vyro tėvai pasakojo, kad naktį smarkiai sproginėjo iš ugnikalnio besiveržiančios žiežirbos. ,,Gaila, kad likau nepamačiusi tokio įstabaus reginio“, – pasiguodė pašnekovė.

Tačiau įspūdžių pakako ir taip. Tris dienas šeima keliavo iš pietų Sicilijos į vakarus ir į šiaurės Italiją. Pabuvojo garsiame San Vito Lo Kapo mieste, kuris laikomas viena gražiausių vietų Sicilijoje. Pakilę į kalnus, jie apžiūrėjo unikalų miestelį, kuris buvo įkurtas tiesiog uolose: pastatyti buvo ne tik namai, bet ir bažnyčia. Dabar ten muziejus, o iki karo gyveno apie penkiasdešimt žmonių. Jie augino gyvulius ir naminius gyvūnus: karves, avis, šunis. Prasidėjus  karui pabėgo į JAV.

Otiliją sužavėjo ir vakarinėje Sicilijos salos pakrantėje, Trapanio provincijoje, netoli Paceco miesto, besidriekiantys druskos laukai. Jie susiformuoja, kai druskingas jūros vanduo suleidžiamas į specialius baseinėlius, kuriuose išgaravęs vanduo palieka baltus druskos klodus, kurie vėliau surenkami į baltas didžiules druskos krūvas.

 

 

Nukeliavus į Italiją, nuodėmė būtų nepasimėgauti itališka virtuve. Visa šeima gardžiavosi įvairių skonių picomis, ledais, o rytais kapučino kava. Pasak Otilijos, Salvatorės šeimoje pietums tradiciškai gaminama ir valgoma pasta. Tam naudojami įvairiausių rūšių ir formų makaronai.

,,Anksčiau vyro motina man prikraudavo didžiulę lėkštę pastos, dabar jau žino, kad aš tiek neįveikiu“, – juokėsi moteris. Na ir, žinoma, pilna burna buvo mėgautasi įvairiausiais vaisiais: vynuogėmis, arbūzais, abrikosais.

 ,,Kasdien eidavom į kavinukę kavos. Užburdavo mažas puodelis kapučino kavos su sausainuku bei kvepiančios bandelės. Įdomu, kad Sicilijoje įvairiausių skonių šerbeto ledai valgomi su šviežia bandele. Tiesiog atsilaužiama bandelės ir tuo gabalėliu pakabinama ledų”, – dalinosi svečios šalies valgymo įpročiais moteris.

Prisilietimas prie svetimos kultūros

Pasak Otilijos, atostogos vyro gimtinėje buvo pripildytos džiaugsmo, saulės, malonių įspūdžių, skonių, kol į šią nepakartojamų emocijų ir potyrių pynę neįsipynė liūdesys: iš Šiaurės Italijos į Siciliją motociklu aplankyti tėvų atvykęs, žuvo Salvatorės draugas Mario. Nelaimė įvyko vaikinui važiuojant žinomu keliu pas draugus. Deja, ant kelio neseniai būta akmenų griūties, jis buvo užtvertas, bet nieko apie tai nežinojęs vaikinas nesuvaldė motociklo ir, patyręs sunkių sužalojimų, ligoninėje mirė.

Į laidotuves susirinko labai daug kurčiųjų, kurie per atostogas viešėjo pas tėvus Sicilijoje. Laidotuvėse dalyvavo du gestų kalbos vertėjai. Vienas jų vertė stovėdamas šalia kunigo, kitas prie bažnyčios durų. ,,Bet iš pradžių, laidotuvių dieną, visi susirinko prie Mario tėvų namų. Buvo be galo karšta, bet draugai du kilometrus nešė jo karstą nuo namų iki bažnyčios. Mišios už žuvusįjį truko apie dvi valandas, daug gerų žodžių jo adresu išsakė į laidotuves atvykęs Italijos kurčiųjų draugijos prezidentas“, – prisiminė pašnekovė.

 

 

„Nustebino mirusiojo pagerbimo ritualas. Išnešę karstą iš bažnyčios, draugai jį tris kartus kėlė į viršų, o susirinkusieji plojo ir garsiai šaukė Mario vardą”, pasakojo Otilija. Pasak jos, Sicilijoje  kapinėse karstas dedamas į sekciją, kur laikomas 20 metų, vėliau jis sudeginamas ir vieta atlaisvinama. Urna laikoma namuose arba palaidojama. Tiesa, tokias sekcijas kapinėse turi tik pasiturintys italai. Neturtingieji savo artimuosius iš karto laidoja į žemę. Gėlių ir vainikų prie mirusiojo karsto niekas neneša. Nebent tik vieną gėlės žiedą. Yra įprasta velionio šeimai įteikti piniginę auką. Per laidotuves ir vyrai, ir moterys dėvi tik juodus rūbus. Otilija prisipažino pirmą kartą dalyvavusi tokiose laidotuvėse. Anot jos, iš jaudulio šiurpas ėjo kūnu.

Atgal į numylėtą miestą

Grįžusiai po atostogų Sicilijoje, kurios, anot pašnekovės, praskriejo akimirksniu, teko pasidaryti testą ir būti izoliacijoje, nes dar nėra pasiskiepijusi. Kadangi kurtieji skambino, dalinosi savo rūpesčiais, klausinėjo rūpimų dalykų, tai vadovė konsultavo bei teikė informaciją iš namų. Po to vėl aktyviai įsisuko į mėgstamo darbo sūkurį.

Savaitgaliais Otilijos ir Salvatorės šeima mėgsta aktyvų poilsį: daug keliauja po Lietuvą, lanko įdomias ir gražias vietas. Atostogoms dažniausiai renkasi užsienio valstybes. Pastaroji šeimos aplankyta šalis – Egiptas. Ten jie maudėsi Raudonojoje jūroje, keliavo kupranugariais, aplankė įspūdingąsias piramides.

Tačiau kad ir kiek šalių beapkeliautų, kokiais malonumais besimėgautų, Otilija prisipažino, jog jos širdyje visada pats svarbiausias yra Panevėžys. ,,Čia visada mano širdis, čia gimiau ir augau, čia gyvenu, čia dirbu, čia gimė mano sūnus, čia mano viskas“, – sakė pašnekovė.

 

Tekstą parengė Laima LAPĖNIENĖ

 

 

Kokia jūsų reakcija?

like
5
dislike
0
love
8
funny
0
angry
0
sad
0
wow
0