Organų donorystės rūšys

Lietuvoje įteisintos dvi organų donorystės rūšys – donorystė po mirties ir gyvoji donorystė.

*Porinė donorystė  yra teisiškai reglamentuota, tačiau Lietuvoje kol kas nėra taikoma.

• Donorystė po smegenų mirties

Smegenų mirtis – tai tokia būklė, kai kraujotaka smegenyse nutrūksta ir jos atkurti nebepavyksta, nors kai kurie kiti organai, prijungti prie medicininės aparatūros, dar funkcionuoja.

Mirštantis žmogus gaivinamas, taikant šiuolaikinius medicininius metodus – krūtinės masažą, defibriliaciją, dirbtinę kraujotaką, plaučių ventiliaciją ar vaistus.

Nustačius smegenų mirtį (pvz., po patirtos galvos traumos ar patirto insulto), konstatuojama žmogaus mirtis. Tokiu atveju įmanoma organų ir audinių donorystė. Smegenų mirtis konstatuojama tik ligoninės reanimacijos skyriuje trijų gydytojų konsiliumo metu.

• Neplakančios širdies donorystė

Reanimacijos skyriuje taikomos visos teisės aktuose numatytos gaivinimo priemonės, daroma viskas, kad žmogaus gyvybė būtų išgelbėta. Jei jos nebepadeda ir sustojusio kvėpavimo bei nutrūkusios kraujotakos atkurti nepavyksta – konstatuojamas mirties faktas.

Kai sustoja kvėpavimas ir nutrūksta kraujotaka, sustoja žmogaus širdis. Tokiu atveju konstatavus mirties faktą, įmanoma neplakančios širdies donorystė.  Neplakančios širdies donorystės modelis Lietuvoje įteisintas 2015 metų pabaigoje, priėmus Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimus.

Konstatavus mirties faktą, atliekamos tam tikros medicininės procedūros, kurių metu donoriniai organai yra aprūpinami krauju (maistinėmis medžiagomis ir deguonimi) ir tam tikrą laiką jie yra išlaikomi gyvybingi. Transplantuoti paimami mirusiojo vidaus organai, širdis transplantacijai nėra tinkama.

• Gyvoji donorystė

Gyvoji organų donorystė – kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) persodinamas gyvo žmogaus inkstas arba gali būti persodinama dalis kepenų. (Lietuvoje dalies kepenų transplantacijos neatliekamos, todėl organų persodinimo laukiantys vaikai tokioms transplantacijoms yra siunčiami į užsienio klinikas).

Gyvosios donorystės metu sergančiam artimam žmogui galima dovanoti inkstą arba dalį kepenų, kadangi žmogus ir su vienu inkstu gali normaliai ir pilnavertiškai gyventi, o kepenys atsistato. Svarbiausia, kad žmogus sutiktų dovanoti savo organą.

Anksčiau gyvuoju donoru galėjo tapti tik žmogus, kurio kraujo grupė sutampa su gavėjo kraujo grupe. Dabar jau atliekamos ir tokios operacijos, kai gyvuoju donoru tampa skirtingų kraujo grupių žmogus – tik tokiu atveju prieš operaciją reikalingas specialus sudėtingas recipiento paruošimas.

Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas įteisina ir porinę donorystę.

Porinė donorystė – tai dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, recipientui, o antrosios poros donoro organas tinka pirmosios poros recipientui.

Šaltinis: Nacionalinis transplantacijos biuras