Pivorų laimės receptas: tradicijos, laikas sau ir kelionės

Nijole, ar visada buvote nuotykių mėgėja, ar čia labiau Jūsų vyro įtaka? O gal, priešingai, Jūs esate variklis šeimoje, kuris užkuria įdomiausias keliones?

Nijolė: Nuo mažens mėgau nuotykius, bet taip susiklostė, kad vaikystėje su tėvais keliavome mažai, išvykų ar iškylų į gamtą beveik visai neturėjome. Vieni gražiausių prisiminimų, kai važiuodavome į Kėdainius lankyti senelių. Didžiausias džiaugsmas, pamenu, būdavo žaisti su kurčiųjų bendrabučio vaikais. Visi susirinkę kieme galėjome dūkti kiek panorėję. Vėliau sutikau Vytą, su juo jau kartu leidomės į iki tol neįsivaizduojamus nuotykius. Atradau keliavimą dviračiu, baidarių žygius, nakvynes palapinėse ar net ir be jų – po atviru žvaigždėtu dangumi. Atsiradus vaikams stengiamės ir mažiukus sudominti kelionėmis ir tokiu pasaulio pažinimu. Šeimoje didžiausi entuziastai šiuo metu esame mudu su vyresnėliu Medu. Nenustojame raginti vienas kito ir stengiamės važiuoti į gamtą, nulėkti į kokią nors naują nematytą vietą, miestą ar net šalį. Po mūsų didžiosios kelionės dar sunkiau tapo likti namie. Deja, dėl Vyto darbų gausos ne visada pavyksta ištrūkti, bet jei atsiranda laiko, būtinai važiuojame prasiblaškyti, pasikrauti teigiamos energijos, pasimėgauti vaizdais, pavyzdžiui, aplankyti Kačėniškės piliakalnį.

Vytautas: Tikra tiesa, užkrėčiau žmoną tomis kelionių nesąmonėmis, o dabar ji jau sugalvoja, kur važiuoti, o man tereikia sudėlioti maršrutą, apgalvoti techninius dalykus. Būna, kad iki paskutinės minutės nežinome, kur važiuosime, bet kai apsisprendžiame, tada išsiruošiame greitai. Anksčiau tam skirdavome daugiau laiko, o dabar susiruošti mums užtenka ir pusvalandžio, kartais vieni išlekiam, o kartais prisijungia ir draugai. Džiaugiamės, kad turime draugų, kurie priima mūsų „paskutinės minutės“ kelionių pasiūlymus ir nedvejodami palaiko kompaniją.

Kelionės ir pasaulio tyrinėjimas – nenuginčijamai svarbi Jūsų gyvenimo dalis. O ką veikiate, kai liekate namuose? Kaip leidžiate ilgus rudens vakarus?

Nijolė: Nuo šio rudens mūsų vyresnėlis eina į pirmą klasę, o mažosios į darželį. Kai vaikai ugdymo įstaigose, o vyras ne darbe, tai su juo prie arbatos ir kavos puodelių ramiai leidžiame laiką kartu. Žinoma, užsiimu namų ruoša, darbuojuosi prie įvairių projektų bei puoselėju savo mylimas veiklas – neriu vąšeliu ar krapštausi gėlyne, darže. Bendraudama su augalais pasikraunu teigiamos žemės energijos. Savaitgaliais, kaip jau minėjau, stengiamės ištrūkti iš namų ir aplankyti kokį nors pažintinį taką ar parką. Tiesa, nemėgstu lankytis pilyse ar dvaruose, tiesiog ne mano skoniui. Nebent pilis apgriuvusi, apaugusi samanomis, senais augalais, kurie kuria paslapties aurą.

Vytautas: Daugiausiai dirbu prie projektinių veiklų, tvarkau namo ir sodo aplinką. Stengiuosi rasti laiko skaitymui, bet, deja, šiuo metu nelabai pavyksta. Kai aplinkui mažiai laksto ir prašo dėmesio, tai tenka viską mesti ir derintis prie jų norų. Pritariu, kad vengiame pilių ir dvarų, nelabai suprantu jų grožį, bet čia kiekvieno pasirinkimas.

Prisiminkime Jūsų kelionę į kengūrų šalį – Australiją. Papasakokite, kaip ruošėtės jai, kas buvo Jums svarbiausia. Ar ji pareikalavo didelio jūsų pasiryžimo, ar buvo natūralus sprendimas? Nijole, esi trijų vaikų mama, ar nebuvo baisu leistis į tokį nuotykį?

Nijolė: Kadangi kelionę pradėjom ne nuo Australijos, o nuo Tailando, tai man Australija nebuvo pagrindinis iššūkis. Daug dalykų kelionėje – lankytinų vietų ir nakvynės paieškos, dienų, kiek vienoje ar kitoje vietoje praleisime laiko, skaičiavimas, daiktų gabenimasis su savimi ant pečių, kelionės maršrutų dėliojimas ir kt. – buvo iššūkis. Niekur neplanavome būti vienoje vietoje ilgesnį laiką, todėl man sunkiausia buvo suruošti vaikų aprangas ir pasiimti vaistų, apsispręsti, ką imti, o ko ne. Juk lagaminų neturėjome, tik kuprines, kurias patys ir nešiojome. Jos – ne guminės, jų turinį teko planuoti iki smulkmenų. Planavau įsidėti ir šiltų rūbų, bet Vytas buvo kategoriškas, juos išėmė ir maksimaliai sumažino vaikų vasarinę aprangą, net nesileido į kompromisus. Ir jis neklydo. (Šypsosi.) Iš pradžių nebijojau, bet kai jau turėjome skrydžio bilietus į vieną pusę ir artėjo išvykimo diena, pradėjau jaudintis, galvoje vis kirbėjo klausimai: „kas būtų, jei būtų“. Jaudinausi dėl mažylių išgyvenimų skrydžių metu, elgesio oro uostuose tarp svetimų žmonių.

Vytautas: Sunku pasakyti, kas kėlė didžiausių iššūkių, manau, kad savaip kiekvienas dalykas. Kuprinių paieškos, reikalingų daiktų sąrašas, rūbų kiekis, informacijos rinkimas, fotografavimo įranga ir duomenų kaupimo reikalai. Išskirčiau gal Australijos vizos gavimą – tai buvo tikrai labai sudėtinga. Maršrutai ir nakvynės buvo paskutinėje vietoje, todėl iš anksto neplanavome, kur vyksime, kur nakvosime, visi atsakymai aiškėjo jau kelyje. Dėl kelionių maršrutų Australijoje labai padėjo draugas Ramas, gyvenantis ten jau daug metų. Galiu sakyti, kad kelionė per Australiją atsirado tik likus dviem savaitėms iki skrydžio iš Balio salos, prieš tai neketinome skristi į šiaurinę Australijos pakrantę, tik tiesiai į Melburną pas draugą, tačiau galiausiai planai pasikeitė, pirkau bilietus į Darvino miestą, o iš ten riedėjome skersai Australiją.

Pasidalinkite savo gražiausiais, įsimintinais įspūdžiais iš kelionės. Kas gąsdino, o kas džiugino? Ką teko ragauti, pamatyti, užuosti, patirti?

Nijolė: Prisiminsiu malonų aptarnavimą, pvz., Balyje valgydavome restoranuose, o padavėjai vis bandydavo pakalbinti mūsų vaikus, kad mes, tėvai, galėtume ramiai ir maloniai leisti laiką ir šiek tiek atsipūsti nuo mažylių. Jie net neatsiklausdami imdavo dukrytes ant rankų ir nešdavosi parodyti kokią nors skulptūrą ar egzotinį augalą. Jiems tai visiškai natūralu, mane tokia maloni bendravimo kultūra sužavėjo. Kita vertus, tikrai nustebino Tailande ir Balyje vyraujanti nešvara ir netvarka, juolab kad tuo metu pradėjo plisti COVID­-19. Mergytėms dar buvo vos per pusantrų metų, jos mieliau žaisdavo, ropodavo ant grindų. Momentais gąsdino ir pakilusi vaikų temperatūra, nerimavau, ar turime vaistų, gal jie užsikrėtė korona? Kaip čia reikėtų rasti gydytoją? Dabar pagalvoju – ką pamatėme kelionėje, galėtume iš to prirašyti ištisus puslapius. Įspūdį paliko Australijos aborigenų istorija, jų prietaringas požiūris į gyvenimą bei apsilankymas jų rezervate, į kurį nėra taip paprasta patekti.

Vytautas: Tai, kad kengūros šokinėja nevaržomai – tikra teisybė, o krokodilus sutiktume tik šiaurinėje Australijos dalyje, pietinėje – jiems per šalta. Keistokai atrodo, nes mums pietūs asocijuojasi su šiluma, bet tokia tiesa. Teko ragauti krokodilų mėsos, skonis... hmm, kaip žuvies ir kartoti nenorėčiau. Balyje kiekviename žingsnyje smilkalų kvapai, kurie sukuria labai gerą aurą. Sunku pasakyti, kas gąsdino, jei nusiteiki tinkamai, tai tų baimių ir nebelieka. Tarkime, prisiskaitėme, kad Australijoje kiekviename žingsnyje galima sutikti gyvačių, bet teko pamatyti tik vieną vienintelę gyvatės išnarą, o pačių gyvačių nematėme. Galiu pasakyti, kad iš pasakojimų neįmanoma susidaryti realaus vaizdo, reikia keliauti patiems.

Keletą žodžių apie Jūsų keliones po mūsų šalį. Vytautai, mėgstate vandens sportą – baidares, irklentes ir t.t. Kaip dar aktyviai pramogaujate su šeima Lietuvoje?

Vytautas: Taip, mėgstu vandens turizmą, tai labai paprasta, bet dideles galimybes suteikianti laisvalaikio forma. Pasigrožėti Lietuvos gamta, kaimais ir miestais taip pat galima ir žygių metu. Porą metų nelabai turėjome galimybių su vaikais keliauti, ypač leistis į kelių dienų išvykas, bet dabar mintyse jau dėliojuosi planą ir tikiuosi, kad kitąmet pavyks jį įgyvendinti.

Nijolė: O kur dar važinėjimas dviračiais. Mergytėms tikra pramoga dviračių priekaboje važiuoti lyg kokioje karietoje, tikros princesės, tik vietoje karūnų – šalmai!

Jau aišku, kad kelionės ir svajonių įgyvendinimas Jūsų šeimoje – didelė vertybė, o kuo dar vadovaujatės kurdami tokius šiltus ir tvirtus tarpusavio ryšius?

Vytautas: Vieno recepto nėra. Taip, kelionės yra svarbios, jose iškylantys iššūkiai stiprina tarpusavio ryšį, ugdo greitesnę reakciją priimant sprendimus, kitaip pamatai savo antrąją pusę. Manau, kad svarbu yra gerbti kito unikalumą su visomis stiprybėmis ir silpnybėmis, mokėti priimti savo artimą tokį, koks yra. Svarbu pagarba vienas kitam ir kompromisų ieškojimas. Taip pat mokėti kiekvienoje, net blogoje situacijoje įžvelgti teigiamų dalykų.

Nijolė: Puoselėjame tradicijas. Mūsų vyresnėlis nekantriai laukia penktadienio vakarų. Tai – filmų žiūrėjimo metas, jau ir sesutės mielai prie jo prisijungia, o kai vaikai sapnų karalystėje – ir mes mėgaujamės filmais. Šeštadienis – saldumynų diena. Medas turi saldumynų „banką“. Kai gauna kokių skanėstų – padeda į tą „banką“ ir tada šeštadienis tampa laimingiausia diena. (Šypsosi.) Mažės dar to nežino ir Medui lieka daugiau saldumynų. O sekmadieniai – šeimos laikas. Stengiamės visi būti vienas šalia kito, mus jungia jau minėtos išvykos, stalo žaidimai ar kokios įdomios kūrybinės veiklos. Prie pietų stalo sėdame irgi visi kartu ir tuomet įvairūs technologiniai prietaisai būna padėti kuo toliau.

Kaip Jūsų šeima priima pokyčius, įsitvirtinusius su koronavirusu? Ką patartumėte kurčiųjų bendruomenei, kad šį sunkų laiką būtų lengviau išgyventi?

Vytautas: Tiesą sakant, esami ribojimai ne taip labai ir vargina, nes po kavines nelakstom, stengiamės vengti didelių susibūrimų. Kiekvienoje situacijoje visada yra šviesių pusių, jau pats buvimas su vaikais ir artimaisiais yra teigiamas dalykas. Galima dažniau į gamtą važiuoti, o bendrauti nuotoliniu būdu. Žinoma, tai neatstos gyvo bendravimo, bet gyvybė yra didžiausias turtas. Suprantu žmones, kurie sako, kad pavargo nuo draudimų, bet negaliu pateisinti elgesio, kai spjauna į ekspertų rekomendacijas ir demonstratyviai nesisaugo, o ypač nesaugo kitų. Juk tereikia tiek nedaug: laikytis atstumo, nešioti kaukes ir dezinfekuoti rankas. Turime suprasti, kad tik bendrai saugodamiesi galėsime greičiau grįžti į normalų gyvenimą. Azijoje pastebėjome, kad žmonės saugo vieni kitus, todėl jiems susitarti paprasčiau, pvz., kaukių nešiojimas ten yra savaime suprantamas dalykas.

Parengė Brigita Bielskė

Pivorų asmeninio albumo nuotr. 

Interviu spausdintas 2020 m. lapkričio mėn. leidinyje „Akiratis“ Nr. 9 (410)